Įtemptas žygio laukimas
Po Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tragedijos buvo praėję kiek daugiau nei dveji metai, kai jų žygį pamėgino pakartoti dar vienas lietuvis, JAV pilietis.
Tarpukario Respublikos oficiozas „Lietuvos aidas“ lygiai prieš 90 metų, 1935-ųjų rugsėjo 21 dienos numeryje, pirmo puslapio viršuje, kur paprastai buvo skelbiamos išskirtinai svarbios žinios, išspausdino eilutę: „F. Vaitkus skrenda.“
„Kaunas. IX-21 Elta. Lietuvos aero klubo pirmininkas prof. Žemaitis šiandien iš New Yorko gavo šitokią telegramą: „F. Vaitkus skrenda šiandien, rugsėjo 21. Pakils New Yorke 5 val. ryto. Oras vidutinis. Praneškite Airijai. Grigaitis“, – rašė „Lietuvos aidas“ (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A. D.).
Ten pat parašyta, jog „Eltos“ korespondentai susisiekė su kolegomis iš „Reuterio“ telegramų agentūros Londone dėl transatlantinio skrydžio.
„Reuteris“ tuoj atsakė, jog kol kas jokių žinių apie tai neturi, tačiau, kai tik ką sužinos, pažadėjo skubiai pranešti ir informuoti apie skrydimo eigą.
Radiofonas paskelbė, kad „F. Vaitkaus skridimo reikalu budės ir kiekvieną gautą žinią apie jo skridimą praneš klausytojams“.
Po beveik pusantros valandos po pirmos žinutės „Reuteris“ susisiekė su „Elta“ ir informavo, kad F. Vaitkus ketina pakilti „bet kuriuo metu šį rytą „Floyd Bennett Field“ oro uoste Long Ailende ir išskris į Lietuvą.
„Jo lėktuvas buvo išgabentas iš angaro prieš aušrą. Vaitkus skrenda vienas“, – pranešė „Reuteris“.
Pilotui prireikė kirvuko
Ir štai rugsėjo 23-iosios „Lietuvos aidas“ visą pirmąjį puslapį skyrė Amerikos lietuvio žygiui.
Po dienraščio pavadinimu, pačiame viršuje, atspausdinta: „Sveikiname Atlanto vandenyną nugalėjusį lakūną F. Vaitkų!“
Čia pat pateikiamas išsamus straipsnis „Dėl ko ir kaip Vaitkus nusileido Airijoje“. Jame rašyta, jog pradžioje jis tik ketino nusileisti ir pasipildyti degalų.
Tačiau niekaip negalėjo rasti vietos nusileidimui aplinkiniuose laukuose, nes juose buvo labai daug galvijų ir avių.
Todėl buvo priverstas leistis labai lėtai, kol pagaliau radęs, kur nutūpti, likus vos trims pėdoms iki žemės, lėktuvas staiga krito.
Paskui žurnalistams lakūnas pasakojo, kad atsimušus į žemę, sudužo dešinysis sparnas, susilenkė propeleris ir buvo nuplėšta važiuoklė, lėktuvo durys taip deformavosi, kad pilotas buvo priverstas jas atsidaryti nedideliu kirvuku.
Nors negalėjau atskristi su „Lituanica“, bet esu labai linksmas, kad iš viso dar turiu savo galvą sveiką.
„Kalbėdamas su „Reuterio“ atstovu, Vaitkus pareiškė, kad skrido 10.000–13.000 pėdų aukštumoje. Kada jisai buvo Atlanto viduryje, sparnai apledijo ir karbiuratorius užšalo. Jis karbiuratorių kaitino, nutirpdė ledą ir nusileido žemiau. Viso skridimo metu jis nepamatė nei vieno laivo, nei vandens. Mašina puikiai veikė. Lakūnas puikiai girdėjo airių laisvosios valstybės radiofoną, veikiant visu keliu nuo Nova Scotis. Vakar rytą jis jau skrido per Galway įlanką, bet jam nepavyko rasti jokio aerodromo toje apylinkėje“, – rašė „Lietuvos aidas“.
Vienintelis oro uostas, kuris buvo pažymėtas F. Vaitkaus žemėlapyje, buvo tik netoli Dublino.
Tada jis ėmė ieškoti tinkamos nusileisti vietos ir po 20 minučių nutarė leistis Balinrobe.
„Siunčiu savo meilę“
Paskui rašoma, kad kitą interviu „Reuterio“ žurnalistui jis davė jau ilsėdamasis lovoje.
Labiausiai F. Vaitkus apgailestavo, kad nuvylė Lietuvos aeroklubą, nes jo skrydis „baigėsi nusivylimu“.
„Aš būčiau lengvai laimėjęs ilgos distancijos rekordą, jei būčiau turėjęs benzino. Kada nusileidau, iš 700 galonų benzino, su kuriais išskridau, turėjau apie 170 galonų. Sudeginau daugiau benzino, kaip kad buvau numatęs, dėl svorio, kurį vežiausi, ir dėl blogų atmosferinių sąlygų“, – iškart po skrydžio žurnalistams pasakojo Atlantą įveikęs, bet Lietuvos taip ir nepasiekęs pilotas.
Nusileidus Airijos žemėje, iš apgadinto lėktuvo jam padėjo išlipti vietos ūkininkas, kuris jį parsivedė į namus ir pavaišino pusryčiais.
Atsidėkodamas už priėmimą, F. Vaitkus padalino vaikams didelę dėžę šokolado.
Pasak „Daily Express“ korespondento, susitikusio su F. Vaitkumi, neilgai trukus po nusileidimo, lakūnas pirmiausia galvojo apie savo žmoną, likusią Niujorke.
Jis norėjęs jai pasiųsti telegramą, bet pirštai nenulaikė pieštuko ir pilotas paprašė korespondento parašyti telegramos tekstą.
„Atkliuvau į Airiją stačia galva. Buvau priverstas nusileisti. Mašina nepataisytinai nukentėjusi, bet pats esu sveikas. Skridau aklai per rūką ir audrą visu laiku. Du kartus buvau apledijęs. Siunčiu savo meilę. Feliksas“, – tokio turinio telegrama pasiekė Niujorke likusią F. Vaitkaus žmoną.
Pirmuosiuose puslapiuose
Kone visa pasaulio spauda tomis dienomis rašė apie F. Vaitkaus skrydį, tarp jų ir „Daily Mail“, kuris tuomet buvo laikomas provokišku leidiniu.
Lietuviai iš karto pastebėjo, kad šiame dienraštyje spausdintame straipsnyje nebuvo parašyta, kad F. Vaitkus yra lietuvis, bet tik kad jis iš JAV skrido į Lietuvą.
„Visi laikraščiai deda pranešimus apie Vaitkų pirmuose puslapiuose. Jie spausdina ir lakūno atvaizdus. Beveik visi jie nurodo, kad Vaitkus skrido „pagal muziką“. „Daily Mail“ net praneša, kad žmonės, kurie pribėgo prie lėktuvo lakūno gelbėti, išgirdo kažkokią populiarią melodiją, sklindant iš mašinos imtuvo“, – rašė „Lietuvos aidas“.
Mūsų kaimynai latviai savo spaudoje taip pat plačiai aprašė F. Vaitkaus skrydį.
Didžiausias latvių dienraštis „Jaunakas zinas“ tam skyrė visą puslapį, straipsnyje pabrėžiama lakūno drąsa leistis į žygį per audringą vandenyną.
„Latvijas kareivis“ vedamajame taip pat įvertino F. Vaitkaus skrydį per Atlantą.
Leidinys rašė, kad F. Vaitkaus laimėjimas „neįtelpa į kasdienių aviacijos įvykių eilę ir lietuviai gali didžiuotis savo tautiečiu“.
„Po Dariaus ir Girėno tragiško žuvimo ir gedulo, kuris tuomet apgaubė Lietuvą, ji dabar turi pagrindo džiaugtis savo tautiečio pasiekimais, kurie nusipelno, kad būtų paminėti ir už Lietuvos sienų“, – rašė „Latvijas kareivis“.
Priekaištai – nepagrįsti
To meto žurnalistai Lietuvoje pakalbino pulkininką Leoną Gustaitį apie F. Vaitkaus skrydį.
Štai, ką jis pasakė „Lietuvos aido“ bendradarbiui: „Vienas kitas yra linkęs prikišti Vaitkui, kad jis nesugebėjo pabaigti savo kelionės ir nepasiekė Kauno aerodromo. Tokie priekaištai yra lengvapėdiški ir juos gali daryti žmonės, neįsigilinę, kas yra transatlantinis skrydimas ir kokios tos kelionės sąlygos. Nežiūrint avarijos, Vaitkaus skrydimas yra pavykęs. Jis nuskrido 5.200 kilometrų – didžiausią ir sunkiausią kelio dalį. Reikia atsiminti, kad Vaitkus skrido vienas. Tokių skridimų labai maža ir jau tik ryžimasis vienam keliauti yra didelis ryžimasis.“
Toliau pulkininkas atmetė priekaištus dėl to, esą pilotas nepasiėmė pakankamai degalų.
L. Gustaičio teigimu, geru oru skrydžiui galėjo užtekti ir 85 litrų benzino per valandą, audringu – 120 litrų ir daugiau.
Anot pulkininko, benzino į tokias keliones juk „tegalima imti ne kiek nori, o kiek galima“.
„F. Vaitkus padarė milžinišką žygį ir jis nusipelnė didžiausios mūsų pagarbos. Jo perskridimas transatlantinių skrydimų eilėje užima labai garbingą vietą. Reikia pažymėti ir tai, kad šiemet tai vienintelis transatlantinis skrydimas“, – „Lietuvos aido“ žurnalistui kalbėjo L. Gustaitis, pridūręs, jog ši kelionė ne mažiau prasminga ir verta pagalbos, jei jis būtų nutūpęs Kaune.
„Trise skrisdami per Atlantą prancūzų lakūnai vietoj Prancūzijos nuskrido į Ispaniją. Vis dėlto jie savo tautiečių buvo sutikti su didžiausia pagarba, su karščiausiu entuziazmu. Reikia Vaitkumi džiaugtis ir didžiuotis, jis vertas didelės mūsų pagarbos ir meilės, kurią, jei tik jis atskris iš Airijos į Kauną, mūsų visuomenė sugebės jam pareikšti“, – prieš 90 metų kalbėjo pulkininkas L. Gustaitis.
Kaip pasiekti Lietuvą?
Vis dėlto F. Vaitkui kažkaip reikėjo pasiekti Lietuvą, o jis dar tebebuvo Balinrobe, Airijoje.
Kaip rašė to meto spauda, suvenyrų medžiotojai jau pradėjo grobstyti „Lituanicą“, kuri buvo kiek atokiau gyvenvietės ir be apsaugos.
„Dabar lėktuvą saugoja policija. Vakar Vaitkus dar pasiliko Balinrobėje. Jis prižiūri mašinos remontą, kuri, kaip apskaičiuojama, atsieis 400 svarų sterlingų. Lakūnui parūpino dviratį, kad jis galėtų važinėti tarp Balinrobės ir lėktuvo. Vakar vakare Vaitkus pareiškė savo padėką vietiniams žmonėms, kurie jam buvo nepaprastai malonūs ir nepaprastai daug padėjo“, – 1935 m. rugsėjo 24-osios numeryje rašė „Lietuvos aidas“.
Toliau rašoma, kad lakūnas ruošiasi vykti į Dubliną, o iš jo – į Angliją.
Rašoma ir apie tai, kad suremontavęs lėktuvą, jis skrisiąs į Kauną.
Vis dėlto tame pačiame dienraščio numeryje yra atspausdinta Lietuvos diplomatinio atstovo Londono Rabinavičiaus telegrama Lietuvos užsienio reikalų ministerijai: „Vaitkus telefonavo, kad lėktuvas nepataisomas ir kad turės jį suardyti ir supokuoti. Trokšta kuo greičiau atvykti į Lietuvą. Baigęs ardyti lėktuvą, atvyks į pasiuntinybę Londone.“
Dar po dienos gautoje telegramoje rašoma, kad sparnas, kabinos dalis, apatiniai nutūpimo įtaisai ir propeleris sulaužyti ir kad lėktuvo išardymas truks dvi dienas.
Jau kitą dieną „Lietuvos aidas“ patikino, jog F. Vaitkus į Kauną atskris Lietuvos lėktuvu: „Nusistatyta, kad mūsų transatlantinis lakūnas F. Vaitkus savo kelionę į Kauną baigtų oro keliu. Jis atskris į Karaliaučių. O iš ten mūsų karo aviacijos lėktuvu, jei iš vokiečių bus gautas leidimas, atskris į Kauną. Jei nebus gauta iš vokiečių leidimo karo aviacijos lėktuvu skristi, tai jis atskris mūsų civilinės aviacijos lėktuvu.“
Rugsėjo 26-ąją „Reuteris“ papildomai pranešė, jog iš Balinrobo, kurio apylinkių laukuose buvo priversta nusileisti „Lituanica II“, išvykstantį F. Vaitkų didžiulėmis ovacijomis į traukinį palydėjo didelė vietos gyventojų minia.
Buvo rašoma, kad jis kartu išsigabena ir išardytą lėktuvą.
Iš Dublino atvykęs į Londoną F. Vaitkus buvo nusiteikęs išsinuomoti lėktuvą ir juo skristi į Kauną, bet tam vėlgi reikėjo gauti leidimą iš vokiečių, nes būtų tekę skristi per Vokietijos teritoriją.
Tuo pat metu pranešta, kad į Europą iš Amerikos laivu „Aquitanios“ atplaukia lakūno žmona ponia Marta Vaitkuvienė, tačiau ji nespėjo atvykti į Londoną prieš vyrui išvykstant iš Anglijos į Vokietiją.
Teko važiuoti traukiniu
Spalio 1 d. lakūnas keleiviniu lėktuvu atvyko į Berlyną, kur pernakvojo Lietuvos pasiuntinybėje ir išsiruošė toliau.
Kelionės lėktuvu iš Berlyno į Kauną atsisakyta, akivaizdu, kad vokiečiai leidimo skrydžiui nedavė nei kariniu, nei civiliniu lėktuvu.
Apie tai jokios žinutės lietuviškoje spaudoje nebuvo, tik pranešta, kad į Lietuvą F. Vaitkus vyks traukiniu.
Tad iš Berlyno į Klaipėdą F. Vaitkus susiruošė važiuoti šia transporto priemone, o pirmoji lakūno stotelė Lietuvoje buvo Pagėgiai.
Atlantą perskridęs lakūnas čia viešėjo vos 25 minutes.
Tačiau jį labai svetingai sutiko vietos bendruomenė – pats Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, 7-ojo pėstininkų pulko vadas pulkininkas Petras Genys su karininkais, visa K. Donelaičio gimnazijos bendruomenė ir daugybė vietos žmonių.
„Lietuvos aide“ rašyta, jog F. Vaitkui išlipus iš vagono, jį pasveikino M. Jankus, o „publika apibėrė gėlėmis“.
„Orkestrui sugrojus maršą, Vaitkus apėjo visus ir sveikinosi. 11 val. 05 min. Vaitkus sėdo į traukinį ir išvyko į Klaipėdą, entuziastiško pagėgiškių valio lydimas“, – rašė laikraštis.
Beje, tame pačiame dienraščio „Lietuvos aidas“ numeryje garsųjį lakūną sumanė pasveikinti ir naftos kompanija „Shell“: „Transatlantinį lakūną F. Vaitkų, nugalėjusį vandenyną ir atlikusį savo didvyrišką žygį „Shell“ benzinu, sveikina „Shell Petroleum Corporation“, .S.A. ir „The Shell Company of Lithuania, LTD.“
Iš Klaipėdos – į Kauną
Išvykęs iš Pagėgių, po mažiau nei dviejų valandų F. Vaitkus jau sveikinosi Klaipėdoje, kur irgi buvo sutiktas labai šiltai.
Iš geležinkelio stoties svečias su gubernatoriumi nuvyko į viešbutį „Victoria“, kur padėkojęs už nuoširdų priėmimą, pasidžiaugė, kad po to rizikingo skrydžio, kuris nors nesibaigė taip, kaip buvo planuota, jis bent jau „turi sveiką sprandą“.
Iš viešbučio F. Vaitkus nuvyko į tuometį Rumpiškių aerodromą, kad skristų į Kauną.
„Lakūnas Vaitkus, apkrautas lėktuve gėlėmis, tačiau negalėjo jų visų pasiimti, jas išdovanojo išlydėjusioms ponioms ir panelėms. Pakilęs lėktuvas dar vieną kartą apsuko aikštę viršum publikos. Garsiu valio publika atsisveikino su Vaitkum. Entuziatiškai nusiteikusi minia rankomis ir skepetėlėmis mosikuoti paliovė tik tada, kai lakūnas buvo pakilęs aukštai debesyse“, – taip apie F. Vaitkaus trumpą apsilankymą Klaipėdoje rašė „Lietuvos aidas“.
Kelia susižavėjimą
O atskridęs į Kauną leitenantas F. Vaitkus taip kreipėsi į susirinkusiuosius: „Brangūs lietuviai, aš nedaug ką dabar galiu jums pasakyti, nes visai nesitikėjau, kad tiek daug žmonių ir taip nuoširdžiai mane sutiks. Nors negalėjau atskristi su „Lituanica“, bet esu labai linksmas, kad iš viso dar turiu savo galvą sveiką. Esu labai laimingas, kad galiu dabar būti čia Kaune jūsų tarpe. Aš noriu visiems padėkoti už mano skridimo rėmimą, ne tik finansinį, bet ir moralinį, nes abu buvo lygiai reikalingi sėkmingam mano žygio atlikimui. Ačiū.“
Kitą rytą iš Londono į Kauną pagaliau atskrido lakūno žmona Marta, kad galėtų susitikti su laimingai skrydį baigusiu savo vyru jo tėvų žemėje.
Netolimoje ateityje F. Vaitkaus dar laukė dideli išbandymai – Antrasis pasaulinis karas, kurio metu jis tarnavo bombonešių bandytoju, o 1951 m., prasidėjus Korėjos karui, vėl pašauktas į karinę tarnybą.
Turbūt įtemptas gyvenimo būdas ir nuolatinis stresas, kuris neišvengiamas šioje profesijoje, lėmė, kad Atlantą vienas įveikęs ir Lietuvą pasaulyje garsinęs lakūnas, ištiktas širdies priepuolio, mirė vos 49-erių.
Šiandien jis mažiau žinomas Lietuvoje nei S. Darius ir S. Girėnas, tačiau jo skrydis kelia ne mažesnį susižavėjimą.
Projektas „Straipsnių ciklas „Slapta žyma“ portale https://www.kl.lt“ (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 12 763.
Naujausi komentarai