Šlovė blogam menui!

Pagarba klaidoms

Skelbtas performanso tikslas – stebėti, reflektuoti ir švęsti kūrybos laisvę ir netobulumą. Pagrindiniu veiksmu tapo U. Jasenkos sąmoningai kuriami minimalistiniai, linijos raiškos apriboti piešiniai, kuriuos ji sulamdydavo, suplėšydavo ar pristatydavo žiūrovams, pakabindavo ant ekspozicijos stendo.

Performanso erdvė imitavo menininko studiją. Virš jos viduryje stovinčio stalo kabėjęs projektorius transliavo piešimo procesą. Vienoje pusėje stovėjo stendas, kuriame vis pildėsi galutinė piešinių instaliacija, kitoje – reaguodamas į U. Jasenkos piešinius ir veiksmus kompozitorius Antanas Jasenka kūrė muziką. Prie tarp jų stovinčio mikrofono atrinktus tekstus vis skaitydavo aktorė Alvydė Pikturnaitė.

Raudonas kilimas ant grindų tarsi aukštino tai, kas vyko performanso metu, – kūriniai liko neišbaigti, kūrybos procese improvizuota, klysta, nusivilta, palikta vietos atsitiktinumams.

Ironiška, bet pati erdvė buvo subalansuota harmoningai, nesukeliant ankštumo ar tuštumos įspūdžio. Raudonas kilimas ir kitokį žiūros tašką siūlanti projekcija pakėlė ją virš kasdienybės suvokimo, ragino į veiksmą žvelgti giliau. Tai pasąmoningai skatino piešiniuose įžvelgti žavesio, estetizavo klaidas ir bet kokį menininkės veiksmą.

D. Rimeikos nuotr.

Trukmės simbolika

Performansas truko beveik tris valandas, į jį buvo galima bet kada ateiti ir išeiti. Ilga trukmė imitavo kasdienį menininko darbą – kupiną monotonijos, abejonių, vidinės kritikos, neturintį aiškios kulminacijos ar garantuoto rezultato.

Kūrinys buvo sudarytas iš keturių segmentų: „Džiaugsmas, kuris slopsta“, „Kvailys tarp brolių“, „Kas slypi jų viduje“, „Kelias iš vidaus – paskutinis piešinys“. Intarpai labiau atliko žodinio gido funkciją: ne žymėjo konkrečius etapus (išskyrus paskutinį, kuris aiškiai skyrėsi nuo kitų), bet padėjo suprasti regėtą veiksmą.

Performanso anonsas žadino lūkestį, kad išvysime gilesnę kvailio archetipo studiją, tačiau ją buvo galima tik šiek tiek užčiuopti, ir tik kai kuriuose piešiniuose. Performanso trukmė leido apmąstyti keliamus klausimus, patirti patį kūrybos procesą kaip ilgalaikę, kartais varginančią, tačiau neišvengiamą būseną, pripildytą nuolatinės kovos su savimi ir siekio būti pripažintam.

D. Rimeikos nuotr.

Kritiko įkaitas

Kol žiūrovai priprato prie dirgiklių, erdvėje dominavę garsai kūrė savitą atmosferą. Trijuose iš keturių kūrinio segmentų skambėjo nerimą kelianti muzika, pasikartojančios kritikos frazės, iškraipytas juokas ir baubimas. Šie šaižūs garsai retkarčiais rėžė ausį, dar labiau sustiprindami kritinių komentarų kandumą.

Frazės buvo skirtos U. Jasenkai, kai kuriose jų skambėjo ir menininkės vardas. Tuo metu stebėdami jos veidą žiūrovai galėjo interpretuoti savaip: kūrėja rami, nes atspari komentarams? Galbūt išgyvena viduje? Kodėl ji plėšo piešinį – yra susigėdusi ar nelaiko jo reikšmingu?

Bet kuriuo atveju kilo gailestis – juk tikriausiai visiems menininkams tenka atlaikyti tokią laviną neigiamų komentarų, kurie dažnai sakomi net ir iš gerų paskatų, norint apsaugoti nuo viešo pažeminimo, tačiau gali būti pateikiami pernelyg aštriai. Kirbėjo mintys apie tuos, kurių darbų niekada nepamatysime, nes kritika juos privertė pasislėpti, apie pagarbą tiems, kas apskritai kada nors išdrįso viešai parodyti savo kūrybą.

Psichologai sako, kad vidinis kritikas dažniausiai atsiranda dėl išorinių vertinimų, kurie ilgainiui virsta vidiniu savęs vertinimo mechanizmu. Performansas šį reiškinį akcentavo savaip: nematyti kritikos žodžių sakančių žmonių, tad sukuriamas vidinės kritikos įspūdis. Nors kai kurie komentarai buvo konkrečiai susiję su vaizduojamuoju menu ir kūryba, visuose juose skambėjo panaši mintis: vidutinybių nereikia; jei negali gerai – nedaryk visai; tai, ką darai, yra gėdinga, nepakankama.

Performansas suponavo požiūrį, kad, pasirinkęs laisvai kurti, visada moki kainą, nes atveri dalį savęs kritikai.

D. Rimeikos nuotr.

Proceso iškėlimas

U. Jasenka performansą pasitelkė kaip tyrimo metodą aiškinantis, kas lemia menininko ir jo kūrybos vertę, kaip suprantame kūrybos sėkmę, klaidas ir nesėkmes, kada kūrėjui verta ir ar apskritai verta pasiduoti.

Veiksmas išryškino drąsą kurti ir tai atverti kitiems kaip itin patrauklią savybę, nors dažniausiai ji lieka nepastebėta, nes kūrybos metu yra stipriausiai išgyvenama.

Piešiniai, nupiešti kur nors sąsiuvinio paraštėse, performanse virto vizualiniu dėmesio centru. Vien dėl to jie netapo geri, tačiau kūrimo proceso kontekstas (kova su vidiniu kritiku) ir juose vaizduojama vidinė nuotaika (dažniausiai veido pavidalu) leido užčiuopti juose paliktą žmogaus emocinį antspaudą. Jis pildėsi stebint, kaip piešinys keičiasi, kaip vienos jo dalys užspalvinamos ar transformuojamos. Tai harmoningai koreliavo su performanso žanru, kurio pagrindinis dėmesys sutelktas į patį veiksmą.

Garsai: A. Pikturnaitės skaitomi tekstai ir A. Jasenkos muzika suteikė papildomos įtaigos. / D. Rimeikos nuotr.

Vidinė ar išorinė vertė

Tyrinėjant vertės klausimą, buvo išskirti du požiūriai: ji gali kilti iš išorės arba iš vidaus. Spaudimas sulaukti institucinio pripažinimo buvo nurodomas pasitelkiant komentarus apie tai, kad kolegos menininkai esą labiau pripažinti – rengia parodas, gauna apdovanojimų.

Kita vertus, pats performansas vyko galerijoje. Tačiau ir tai kėlė abejonę dėl vertės: kritiko balsas priekaištavo – esą U. Jasenka tik užimanti erdvę, nes salė juk pustuštė. Tai prieštaravo menininkui, kuriam meno vertė susijusi su pojūčiu, kad kurti yra gera ir įdomu, kad kartais kūryba yra išgyvenimo būtinybė – kaip alkis, kurį reikia numalšinti, terapija ar įgimtas būdas gyventi. Tai buvo grindžiama Marilyn Monroe ir Fridos Kahlo dienoraščių ištraukomis ir Teofano Atsiskyrėlio laišku jaunai moteriai.

Jei jau kalbama apie išorės primetamą meno vertę, kyla klausimas: kaip menininkas gali jos nepaisyti, kai nuo to priklauso jo pragyvenimas?

Ši įtampa tarp vidinės ir išorinės vertės išryškėjo performanso pabaigoje. Menininkė darbinius drabužius pakeitė reprezentaciniais, simboliškai parodydama, kad tenka atlikti socialiai priimtą vaidmenį, fone skambėjo daina apie pasiaukojimą, ryžtą dėl kito padaryti viską. Toks savotiškas pripažinimo prašymas kontrastavo su kūrybos vidine verte.

Raudonais dažais ant iškabintų piešinių piešiamas neutralios mimikos veidas leido numanyti, kiek jis slepia jausmų, atgulusių į ankstesnius piešinius, – atvertas paprastai tik pačiam menininkui žinomas kūrybos kontekstas. Taip pabrėžta, kad vidinė kūrybos vertė egzistuoja, tačiau kartu parodyta ir būtinybė prisitaikyti prie vertinimo sistemos, atlikti joje tam tikrą vaidmenį.

Trumpai, intensyviai išgyventi kūrybos procesą buvo įspūdinga patirtis, nors performansas ir skelbė: susitvarkyti su kritika – vidinė ji būtų ar išorinė – sunku. Gilesniuose prasminiuose sluoksniuose kelti klausimai liko ne tiek neatsakyti, kiek sunkiai apčiuopiami. Galbūt pristigo sukrėtimo ar provokacijos, paskatinusios įžvelgti naują perspektyvą. Galbūt verta tiesiog apnuoginti konfliktą? Juk U. Jasenkos performansas parodė, kad tinkamame kontekste pateiktas „blogas“ menas yra naudingas ir gali padėti kelti kūrybos ir vertės klausimus bei juos tyrinėti.