Nuogas kūnas vis dar šokiruoja?

jų ar kritikuoti komentarais: „Fu, kad tavo mama pamatytų, ką tu veiki, kaip tau negėda.“ Galerijoje liekame vieni, be apsaugos, priversti susidurti akis į akį su atvaizduotu moters kūnu – kūnu, kuris parodoje nėra anatomiškai idealizuotas kaip Renesanso skulptūrose. Jis yra užslėptas, intymus ir kartu išaukštintas.

Galerijoje „Drobė“ atidaryta paroda „Tylos formos“. Jos pagrindinis subjektas – moters figūra, o parodoje eksponuojama dviejų autorių kūryba: Žydrūno Šlajaus ir iš Sakartvelo kilusios Džiulijos Sanikidzės.

Ekskursas į istoriją

Prieš analizuojant eksponatus, verta aptarti akto tapybos (angl. „nude painting“) istoriją. Nors terminas ir praktika yra sena, diskusijos apie nuogą kūną išlieka aktualios. Akto tapyba – tai meno kūriniai, vaizduojantys nuogą žmogaus kūną, dažnai siekiant išryškinti jo proporcijas, grožį, anatomiją ar emocinę išraišką.

Džiulija Sankidzė. Be pavadinimo. / Darijos Sadauskaitės nuotr.

Akto tapyba menininkams buvo žinoma dar senovės Graikijoje, kur nuogas kūnas simbolizavo grožį, harmoniją ir tobulą proporciją. Renesanso laikotarpiu menininkai, tokie kaip Michelangelo, gilinosi į žmogaus anatomiją ir idealizuotą figūrą, o Baroko ir Rokoko epochoje nuogas kūnas tapo pasakojimo priemone, perteikiančia mitologines ar istorines scenas. Šiuolaikiniame mene akto tapyba dažnai nagrinėja kūną kaip kultūrinį, socialinį ar politinį simbolį, atskleidžiantį emocijas ir intymumą. Vis dėlto meno istorijoje nuogo kūno kultas dar nėra visiškai priimtas.

Šiuolaikiniame mene akto tapyba dažnai nagrinėja kūną kaip kultūrinį, socialinį ar politinį simbolį, atskleidžiantį emocijas ir intymumą. Vis dėlto meno istorijoje nuogo kūno kultas dar nėra visiškai priimtas.

Vienos ryškiausių nuogo kūno cenzūros istorijų siejamos su Italija. XIV a. Michelangelo per savo gyvenimą atliko daugybę popiežių užsakymų, tarp jų – Siksto koplyčios lubų tapybą ir vėliau freską „Paskutinis teismas“ (1533–1541). Šioje freskoje menininkas sulaužė nusistovėjusią ikonografinę tradiciją – visus personažus pavaizdavo nuogus, nepaisydamas jų socialinio statuso. Tai sukėlė Vatikano dvasininkijos pasipiktinimą: kardinolas Gian Pietro Carafa ir popiežiaus ceremonimeistras Biagio da Cesena freską laikė nepadoria ir netinkama šventai erdvei.

Kritika paskatino vadinamąją „figos lapelių kampaniją, kurią sustiprino 1563 m. Tridento susirinkimo nutarimai, pasmerkę gašlius vaizdus religinėje dailėje. Dėl to nuogos skulptūros Italijoje buvo pridengiamos metaliniais figos lapeliais, kai kuriems kūriniams net pašalintos genitalijos.

Cenzūra palietė ir tapybą: Michelangelo „Paskutinio teismo“ figūros vėliau buvo pridengtos draperijomis, nutapytomis manieristo Daniele da Volterra, praminto Il Braghettone (liet. Kelnių siuvėjas). Panašių pakeitimų vyko ir su kitais renesanso kūriniais Florencijoje ir Vatikane, o 1758–1759 m. popiežius Klementinas XIII nurodė dar daugiau skulptūrų pridengti figos lapeliais.

Švelnios, ramios, paslaptingos

Ž. Šlajaus ir Dž. Sanikidzės projektas parodos formą įgavo tik 2026 m., jos ištakos siekia ankstesnį laiką – meno mugę „ArtVilnius“, kur abu menininkai susitiko ir atrado bendrų kūrybinių sąlyčio taškų.

Nors vyrauja tendencija, kad aktus dažniau tapo vyrai, ši paroda išplečia perspektyvą: joje susitinka tiek vyro, tiek moters žvilgsnis į kūną. Toks dialogas leidžia ne tik pamatyti kūrybinių panašumų, bet ir išryškinti skirtumus – skirtingas jautrumo formas, požiūrius ir meninės raiškos strategijas.

Eksponuojamuose Dž. Sanikidzės darbuose moters figūra dažnai nusukta nuo žiūrovo, tarsi saugotų savo vidinį pasaulį, nenorėdama atskleisti visų savo paslapčių. Kūno spalvos varijuoja nuo ramios žalios iki sodresnių, tamsesnių ar ryškesnių tonų, subtiliai kuriančių kontrastą ir erdvės gylį.

Dž. Sanikidzės figūros atrodo panirusios į tylų apmąstymą – jos čia ne tam, kad patiktų ar linksmintų, jos egzistuoja savo pačių ritmu. Paveiksluose moterys sėdi, ilsisi, nusirengia, mąsto; jų buvimas drobėje lėtas, intymus ir kontempliatyvus. Tik vienas paveikslas salės priekyje leidžia tarytum priartėti prie jų minčių, tačiau net ir tuomet neapčiuopiama paslaptis išlieka.

Žydrūnas Šlajus. Iš ciklo „Mano ketvirtadieniai“ / Darijos Sadauskaitės nuotr.

Ilgiau stebint kūrinius susidaro įspūdis, kad menininkė tarsi įklijuoja figūras į foną, taip dar labiau išryškindama jų siluetus ir buvimą. Kūno linijos čia minkštos, ne tokios aštrios kaip Ž. Šlajaus darbuose – jos pulsuoja švelnumu ir vidine ramybe.

Palyginti su D. Sanikidzės darbais, Ž. Šlajaus kūrinių serija pasižymi ryškesniu provokacijos laipsniu, tačiau ši provokacija neperžengia nuogumo ribų ar estetikos principų.

Grafikos darbuose varijuoja tiek achromatinė juodos ir baltos dermė, tiek spalviniai intarpai, kurie suteikia papildomos įtampos ir išraiškingumo. Ž. Šlajaus figūros dažnai vaizduojamos judesyje – jos guli, keičia pozas, veikia „čia ir dabar“, išlaikydamos natūralumo ir spontaniškumo įspūdį.

Jo darbuose juntama dinamiška energija, kontrastuojanti su Dž. Sanikidzės drobių tyla ir meditacine būsena. Stovėdama priešais Ž. Šlajaus kūrinius, akimis sekdama piešinių seriją „Mano ketvirtadieniai“, pasijuntu tarsi įtraukta į savotišką kinematografinį procesą – lyg stebėčiau nutrūkstančią, bet kartu ir besitęsiančią kino juostą. Mintyse imu kurti istorijas, ieškoti sąsajų, bandyti suprasti, kur slypi pradžia ir kur baigiasi pasakojimas. Šis patyrimas tampa kone terapinis – norisi galerijoje savavališkai sujungti abi juodai baltos serijos dalis, patogiai įsitaisyti fotelyje ir leisti žvilgsniui klaidžioti, gaudant fragmentiškas, bet gyvas istorijas.

Galima teigti, kad ši paroda parodo, jog net ir vizualinio pertekliaus bei skaitmeninės kultūros kontekste menas išlaiko gebėjimą veikti kitaip – lėčiau ir labiau koncentruotai. Galerijoje žiūrovas nebegali greitai perversti vaizdo ar jo išvengti, todėl yra skatinamas įsižiūrėti ir analizuoti.

Dž. Sanikidzės darbuose dominuoja statiškumas, uždarumas ir kontempliatyvi nuotaika, o Ž. Šlajaus kūryboje ryškesnė dinamika, judesys ir vizualinė įtampa. Šis kontrastas leidžia aiškiau išskirti ne tik autorių stilistinius skirtumus, bet ir skirtingas kūno reprezentacijos strategijas. Paroda patvirtina, kad nuogumo tema mene išlieka aktuali ir probleminė, skatindama kritiškai permąstyti nusistovėjusius požiūrius į kūno vaizdavimą.

Kas? Paroda „Tylos formos“.

Kur? Galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308).

Kada? Veikia iki balandžio 11 d.