Prisiminkime 1998 m. birželį, kuomet mokiniai paskutinį kartą buvo egzaminuojami pagal sovietinę „bilietų“ sistemą, kurią sudarė atsakymai į iš anksto pateiktus ir pamokų metu aptartus klausimus. Netikėtumo faktorių egzamine kūrė palaipsniui atsiradusi rašto užduotis su istoriniais šaltiniais. Tačiau tai nedarė ryškesnės įtakos mokinių žinių vertinimui egzamino metu. Pagrindinis šios sistemos privalumas buvo tas, kad net silpniausias mokinys dėl mokytojo nukreipiamųjų klausimų be vargo išlaikydavo egzaminą. Didžiausias šios sistemos trūkumas – orientacija į žinių atkartojimą ir istorijos mokytojo kaip pagrindinio informacijos šaltinio archetipo įtvirtinimas. Mokytojas pasakoja, o mokinys, bepaišydamas grafičius sąsiuvinyje, bando įsiminti ir vėliau atkartoti.
1999-ieji pradėjo naują erą Lietuvos brandos egzaminų istorijoje. Atsirado egzaminai, kurie tikrino platų mokinių žinių ir gebėjimų spektrą. Ir galutinai eliminavo gero ar laimingo bilieto faktorių. Istorijos pamokose atsirado testai ir istorinių šaltinių nagrinėjimas. Per 25-erius istorijos brandos egzamino gyvavimo metus turėjome aiškią egzamino struktūrą – testas ir keturi istorinių šaltinių blokai. Akivaizdžiai galėjome stebėti egzamino užduoties tobulėjimą. Pavyzdžiui, testuose atsirado karikatūrų, žemėlapių, nuotraukų, trumpų istorinių šaltinių ištraukų ir kt. 2017 m. turėjome egzamino užduotį su spalvotomis nuotraukomis ir karikatūromis.
Pripažinkime, kad per pastarąjį laikotarpį buvo užduočių, kurios kėlė aštrias istorijos mokytojų diskusijas. Svarbus egzamino užduočių aspektas – mokiniai atsakymus į klausimus, susijusius su istoriniais šaltiniais, pateikia pagal nurodytus raktinius žodžius, pvz., požiūris, priežastis ir t. t. Tačiau pagrindinė šio laikotarpio žinia yra ta, kad iš mokinio egzamino metu buvo reikalaujama savarankiškai suformuluoti daugių daugiausia šešis sakinius.
Kodėl istorijos mokytojų laukia didelis lūžis ugdant mokinių istorinio supratimo raišką? Intrigos esmė – kad patys istorijos bendrosios programos autoriai, turbūt, ne iki galo įsigilino į tai, ką sukūrė. Iki šios akimirkos vis dar neaišku, kas yra svarbiau pagal istorijos bendrąją programą – istorinis tyrimas, istorinio pasakojimo kūrimas ar istorijos supratimo raiška. Kol kas nėra pateikta pavyzdžių, kaip šios pasiekimų sritys tarpusavyje turi sąveikauti, siekiant istorinės sąmonės ugdymo.
Ne mažiau svarbus klausimas, kodėl brandos egzaminui buvo pasirinktas istorinio pasakojimo kūrimas. Nors oficialiai teigiama, kad programa yra vientisas dokumentas, tačiau nesunkiai galime nuspėti būsimą tendenciją: istorinis tyrimas ir istorijos supratimo raiška pranyks užmaršties ūkanose arba reikės rimtai koreguoti programoje pateiktas pasiekimų sritis.
Pateiktas pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip gali būti ištaškomas pamokų laikas. Pagrindinis pokytis, kuris 2008–2022 m. įvyko istorijos programose, yra tas, kad pasiekimų sričių skaičius padidėjo nuo penkių iki vienuolikos. Tačiau kaip padidėjęs mokinių pasiekimų sričių skaičius turi padėti ugdyti istorinę sąmonę ir gebėjimus dėstyti argumentus raštu, neaišku. Sąvokų žaismą – argumentuotas tekstas, istorinis rašinys, istorinio pasakojimo kūrimas, – vartojamą valstybinio egzamino užduočių apraše, galime laikyti tuščia sofistika arba tikėtis sąvokų suvienodinimo.
Pagrindinė problema – istorijos olimpiados esė vertinimo kriterijai su tam tikromis išlygomis yra pritaikyti pavyzdinės istorinio rašinio užduoties vertinimui. (Nedidelis pastebėjimas – verta pagalvoti, kiek Lietuvos mokinių dalyvauja finaliniame olimpiados etape.) Susidaro įspūdis, kad istorijos bendroji programa jau gyvena savo savarankišką gyvenimą, valstybinių brandos egzaminų užduočių aprašas po tam tikrų korekcijų – savo, o antros dalies brandos egzamino istorinio rašinio vertinimo instrukcijai teks gyventi ilgą, audringą, ir nežinia, ar laimingą gyvenimą. Kodėl? Prisiminkime Pareto dėsnį: 20 proc. pastangų duoda 80 proc. rezultatų. Pagal dabartinę situaciją 20 proc. egzamino užduoties pareikalaus 80 proc. pastangų, kol mokytojai modifikuotus istorijos olimpiados esė vertinimo kriterijus išmoks taikyti kasdienybėje.
Pažiūrėkime į situaciją iš senojo egzamino perspektyvos. Trečioje gimnazijos klasėje mokomasi atlikti transformuotą testą (40 taškų). Pagrindinis mokytojo rūpestis – susirasti testavimo platformą, kuri būtų panaši į egzamino metu naudojamą sistemą.
Ketvirtoje klasėje viena veiklos kryptis – klasika, t. y. mokymas nagrinėti istorinius šaltinius. Visiškai nauja kryptis – 250–500 žodžių apimties istorijos rašinys. Šiuo metu susitarta atidėti šią egzamino dalį. Natūraliai kyla klausimas, ar tai padės pasiekti lūžį istorijos supratimo raiškoje.
Šią akimirką startinė padėtis yra nedėkinga. Pirma, paskaičiuokime laiką, kuri pamokoje skiriama paprastam mokinių pasakojimui savais žodžiais. Antra, kiek laiko per pamoką skiriama mokymui pagal tam tikrą loginę seką konstruoti argumentus. Trečia, ar mokoma analizuoti istorinius šaltinius ir suvokti jų atsiradimo kontekstą, ar vis dar vargstama mokant elementaraus teksto suvokimo ir kovojant su skaitymo įgūdžių stoka. Ketvirta, ar daug laiko per pamokas skiriama diskusijoms ar samprotavimams, kodėl istorikai diskutuoja dėl vieno ar kito įvykio priežasčių arba ko gali pasimokyti šiuolaikiniai Lietuvos piliečiai iš praeities asmenybių. Penkta, suvokime, kad 25 metus dirbome pagal vieną egzamino struktūrą, kuri nereikalavo struktūruotų ir išsamių atsakymų.
Kita vertus, įvertinkime istorijos mokytojų amžių. Dalies tų, kurie prieš 25 metus iš peties ėmėsi iššūkio rengti mokinius naujo tipo egzaminui, laukia pensija.
Stabtelėkime ir įvertinkime padėtį. Mes švaistomės istorijos kultūros, atminties politikos ar kitomis sąvokomis, pasodiname mokytojus į valtis, įduodame į rankas šaukštus ir liepiame irkluoti.
Būtina parengti istorinių šaltinių sąvadą ar sąvadus, nes tai problema, kurios iki šiol neišsprendė Lietuvos valstybė. Neišsprendus šios problemos neįmanomas perėjimas prie kokybiškai naujo istorijos supratimo. Visi mokytojai ir mokiniai turi nagrinėti tuos pačius pirminius istorinius šaltinius, ar kalbėtume apie Liublino uniją, ar apie Vestfalijos taiką.
Kokybinis lūžis yra būtinas, tačiau negali būti pagrįstas „kažkaip“ metodika. Siekiamas lūžis šią akimirką yra radikalus ir kertasi su buvusia tradicija, kuri tikrai nėra tobula ir verta tapti papuošimu šventųjų paveikslams. Įtampa, kylanti dėl istorijos rašinio, radosi po 2008 m. startavusios programos, kuri turėjo padėti pagrindus argumentuoto supratimo raiškai, o ne apsiriboti pavyzdžių pateikimu ar ribotu priežasčių ir aplinkybių įvardijimu.
Naujausi komentarai