Siekta suvienyti jėgas
Kokiomis aplinkybėmis buvo siekiama suvienyti Lietuvos laisvės kovotojus pokariu? Kas buvo šie aštuoni signatarai-partizanai? Kokie buvo esminiai deklaracijos akcentai? Galiausiai, kokia buvo 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos reikšmė XX a. Lietuvos valstybingumo istorijai ir ką ji mums galėtų reikšti šiandien?
Visų pirma, verta pažvelgti į sudėtingą Lietuvos partizanų kelią link organizuoto susivienijimo. Tai buvo ilgas, nuo pat pirmųjų pokario metų palaipsniui vykęs procesas. 1948–1949 m. galima įžvelgti tam tikrą Lietuvos partizanų organizacinio centro persikėlimą iš Tauro (daugiausia apėmusios Užnemunės, Suvalkijos regioną) į Kęstučio apygardą Pietų Žemaitijoje. Ši perėmė estafetę Tauro apygardai nusilpus dėl kiekybiškai skausmingo žūčių ir areštų skaičiaus. Tai lėmė ir šios apygardos intelektualinio potencialo, kuriuo iki tol ji būtent išsiskyrė Lietuvos pokario pasipriešinimo bendrame kontekste, trūkumą.
Pirmaisiais antisovietinio pasipriešinimo metais šie pajėgumai leido Užnemunės laisvės kovotojams bene aktyviausiai brandinti idėjas apie krašto partizanų suvienijimo galimybę, pradedant 1945 m. įkurtu Lietuvos Išlaisvinimo komitetu, baigiant nesėkminga Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) iniciatyva.
Sovietų infiltruoto agento Juozo Markulio-Erelio ji buvo sužlugdyta. 1948 m. birželio 26 d. žuvus ir Alfonsui Vabalui-Gediminui – paskutiniam Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo po išdavystės bandyto reorganizuoti BDPS prezidiumo nariui, iš esmės reikėjo iš naujo pergalvoti bendros Lietuvos partizanų vadovybės idėją.
Beje, 1949 m. LLKS deklaracijos teksto pagrindus dar 1947 m. pavasarį buvo parengęs minėtas teisės daktaras A. Vabalas.
Šių aplinkybių kontekste vyriausiosios partizanų vadovybės tolesnio kūrimo iniciatyvos ėmėsi kaimyninės Tauro apygardai Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis. Visų pirma, jo ir ankstesnio apygardos vado Juozo Kasperavičiaus dėka buvo nuspręsta tiek karinę, tiek politinę vadovybę formuoti iš visų Lietuvos partizanų apygardų atstovų. Tam tinkamiausia pasirodė geografiškai patogi lokacija – Dukto miškai Radviliškio apylinkėse.
Be to, prieš pereinant prie organizacinio Lietuvos partizanus jungiančio vieneto, J. Žemaičio iniciatyva buvo įgyvendinti ir tam tikri organizaciniai reikšmingi pasikeitimai: be Vakarų Lietuvoje jau iki tol egzistavusių Žemaičių ir Kęstučio apygardų, Vidurio Lietuvoje buvo suformuota Prisikėlimo apygarda. Ji buvo ypač svarbi dėl patogios lokacijos susiekiant su kitomis apygardomis.
Apygardos vadu buvo paskirtas būsimasis signataras Petras Bartkus. 1948 m. liepos 10 d. J. Žemaitis paskelbė įsakymą apie Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos įkūrimą, o tų pačių metų lapkričio 12 d. Rytų Lietuvos partizanams atvykus į Dukto miškus vėl buvo atkurta vyriausioji pogrindžio vadovybė. Suvokta būtinybė suformuoti bendrą politinei, ideologinei ir karinei veiklai vadovaujantį centrą, turintį visų Lietuvos partizanų apygardų įgaliojimus. Siekiant šio tikslo reikėjo parengti programinius dokumentus, kuriuos patvirtinti turėjo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.
Ypatingo slaptumo sąlygomis
Vis dėlto tokio suvažiavimo organizavimas susidūrė su daugybe iššūkių. Visų pirma, reikia atsižvelgti į sudėtingas komunikacijos, logistines aplinkybes, ypač keliaujant iš vienos apygardos į kitą.
Tokiais atvejais būdavo būtina kruopščiai pasirengti: suderinti ryšių punktus, užtikrinti konspiracinę kelionės dalį, sutarti dėl slaptažodžių, susitikimo vietų; taip pat buvo svarbu užsitikrinti ir vietinių partizanų paramą, kurie geriau pažinojo konkrečias vietoves.
Kitas rizikos aspektas – galimos MGB provokacijos. Bene ryškiausias to pavyzdys buvo situacija, kai iš Pietų Lietuvos į Žemaitiją atvykęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo netgi tris dienas tardomas – norėta įsitikinti, kad jis tikrai yra srities vadas.
Anot istorikės Nijolės Gaškaitės, 1949 m. vasario 2–22 d. Prisikėlimo apygardoje tarp Radviliškio ir Baisogalos vykęs visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas buvo pirmasis ir vienintelis tokio masto partizanų vadų suvažiavimas, numatęs laisvės kovų strategiją ir taktiką per visą Lietuvos partizaninio karo istoriją.
Tiesa, Antaninos ir Stanislovo Miknių sodyboje Minaičiuose įrengtame bunkeryje pasirašyta deklaracija buvo tarsi visą suvažiavimą įprasminęs dokumentas. Susitikimo metu buvo priimti ir kiti svarbūs sprendimai: LLKS Tarybos prezidiumas buvo paskelbtas aukščiausiu valdžios organu, jo pirmininku paskiriant J. Žemaitį-Vytautą, taip pat suformuota bendra centralizuota visos Lietuvos partizanų junginių struktūra, kuria remiantis LLKS Taryba vadovavo partizaniniam judėjimui pasitelkusi trijų sričių: Vakarų Lietuvos (Jūros), Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) ir Pietų Lietuvos (Nemuno) – štabus.
A. Ramanauskas dirbo mokytoju, kol galiausiai pasitraukė iš Alytaus mokytojų seminarijos į antisovietinį pogrindį. Jau tų pačių metų pabaigoje vadovavo žymiajai Merkinės puolimo operacijai.
Siekis – atkurti demokratiją
Koncentruojantis į pačios deklaracijos tekstą, svarbu pabrėžti, kad joje išryškėjo Lietuvos laisvės kovotojų politinė programa. Buvo skelbiama, kad LLKS Taryba okupuotoje Lietuvoje yra aukščiausias tautos politinis organas, o suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai. Taryba įsipareigojo vadovauti Lietuvos išlaisvinimo kovai, o atgavus nepriklausomybę iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų suformuoti laikinus valdymo organus: Tautos tarybą ir Laikinąją vyriausybę. Iki susirenkant Seimui, LR prezidento pareigas turėjo eiti LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas.
Be to, šiame dokumente buvo numatyti ir kiti Lietuvos ateities vizijos svarbūs orientyrai. Užsienio politikoje buvo numatomas Lietuvos reikalų atstovavimas ir gynimas „Suvienytųjų Nacijų organizacijoje“ (Jungtinių Tautų organizacijoje – aut. past.), apeliavimas į „visą demokratinį pasaulį“, siekiant nepriklausomybės, remiantis tokiais dokumentais kaip Atlanto chartija ar Žmogaus teisių deklaracija.
Vidaus politikoje, viena vertus, pasmerkiama komunistų partija ir „asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu“ [...] „susitepę išdavystėmis ar krauju“, kita vertus, akcentuojami tokie dalykai, kaip socialinė globa ir socialinių problemų „racionalus išsprendimas“.
Galima teigti, kad tai liudijo ir apie tam tikrą Lietuvos partizanų-signatarų refleksiją, atsižvelgiant tiek į okupacinę patirtį, tiek ir į paskutiniuosius nepriklausomos Lietuvos metus ir jų metu išryškėjusias problemas – juk neatsitiktinai žvelgdami į Lietuvos ateities viziją jie matė savo šalį kaip demokratinę (o ne, tarkime, autoritarinę) valstybę, orientuodamiesi būtent į 1922 m. Lietuvos Konstituciją.
Atsižvelgiant ir į faktorių, kad daugelis jų būtent ir buvo Vasario 16-osios Lietuvoje užaugusios ir subrendusios asmenybės, natūraliai gali kilti klausimas: kas gi buvo šie aštuoni signatarai?
Žemaitis ir Kardas
Remiantis 1949 m. LLKS deklaracija, partizanų valstybės prezidentu, t. y. teisėtu sovietų okupuotos Lietuvos vadovu tapo J. Žemaitis-Vytautas.
Palangoje gimęs Lietuvos laisvės kovotojas mokėsi Karo mokykloje Kaune, vėliau – Fontenblo artilerijos mokykloje Prancūzijoje. 1945 m. pradžioje užmezgė ryšius su Raseinių ir Kėdainių apskrityse veikusiais partizanais, tų pačių metų birželį įstojo į partizanų gretas. Palaipsniui įgavo kitų partizanų pasitikėjimą ir palaikymą, tapo Jungtinės Kęstučio, vėliau – Kęstučio apygardos vadu.
Vienydamas pogrindį, jis iš esmės pratęsė Tauro apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo ir Kęstučio apygardos vado J. Kasperavičiaus-Visvydo darbus. 1949–1951 m. J. Žemaitis leido normatyvinius dokumentus, keičiančius LLKS struktūrą, aktus, partizanams suteikė apdovanojimus, karinius laipsnius, skyrė juos į įvairias pareigas, redagavo LLKS biuletenį.
Po ilgų ir sekinančių kovos už Lietuvos laisvę metų 1953 m. viduryje J. Žemaitis buvo suimtas, įmetus į bunkerį granatą su paralyžiuojančiomis dujomis. Ilgai tardytas bandant įkalbėti bendradarbiauti (tam buvo pasitelktas netgi SSRS vidaus reikalų ministras Lavrentijus Berija), tačiau atsisakė.
1954 m. lapkričio 26 d. neretai ketvirtuoju Lietuvos prezidentu vadinamas J. Žemaitis-Vytautas sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.
Artimas J. Žemaičio-Vytauto bendražygis buvo Vytautas Gužas-Kardas. Abu kovotojai metus dirbo Kęstučio apygardoje, vėliau – Jūros srities štabe. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu V. Gužas dirbo pienininku Aukštaitijoje. Vėliau, įgijęs buhalterio kvalifikaciją, pateko į pasipriešinimo okupantams sūkurį: tapo Lietuvių aktyvistų fronto nariu, dalyvavo Birželio sukilime, 1944 m. įstojo savanoriu į Vietinę rinktinę, partizaniniu laikotarpiu ne kartą dalyvavo susidūrimuose su okupantais – viename jų išliko vienintelis gyvas iš dvylikos Lydžio rinktinės partizanų, 1947 m. balandžio 6 d. Paparčių kaime dalyvavusių kautynėse su vidaus kariuomenės kareiviais ir stribais. Žuvo išduotas 1949 m. birželio 11 d.
Ginkluotų ir neginkluotų veiksmų, siekiant įtvirtinti Lietuvos valstybės ir jos gyventojų laisvę, pastangos ryškios per visą XX a. iki pat Kovo 11-osios, greta atsikuriant ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenei.
Vanagas ir Faustas
Reikšmingą vaidmenį Lietuvos laisvės kovoje suvaidino ir kitas partizanas-signataras – Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Iki 1940 m. okupacijos jis baigė Seinų Žiburio gimnaziją Lazdijuose, studijavo pedagogiką, 1939 m. įstojo į Karo mokyklą Kaune. Iki 1945 m. A. Ramanauskas dirbo mokytoju, kol galiausiai pasitraukė iš Alytaus mokytojų seminarijos į antisovietinį pogrindį. Jau tų pačių metų pabaigoje vadovavo žymiajai Merkinės puolimo operacijai.
Kitų metų balandį dalyvavo Pietų Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, pasirašė Deklaraciją į tautą ir užsienio valstybes dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo principų. 1949 m. vasarį suvažiavime A. Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas Pietų Lietuvos srities vadu, tapo LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju.
1949 m. rudenį A. Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas LLKS gynybos pajėgų vadu. Nuo 1952-ųjų pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja partizanų vadovybe, kartu su žmona ir dukra slapstėsi įvairiose Lietuvos vietose. 1956 m. rudenį su žmona buvo išduoti, suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB kalėjimą Vilniuje. Tardant A. Ramanauskas-Vanagas buvo žiauriai kankinamas, galiausiai 1957 m. lapkričio 29 d. sušaudytas KGB kalėjime.
Kitas Pietų Lietuvos partizanų atstovas tarp signatarų – Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, kuris į 1949 m. vasarį vykusį suvažiavimą vyko kartu su Dainavos apygardos vadu A. Ramanausku-Vanagu. Jo tėvas buvo veiklus savivaldos kūrėjas, šaulys, mokytojas. Šią profesiją pasirinko ir Aleksandras, 1941 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją, mokytojavo Suvalkijoje.
1944 m. su broliu Zigmu įstojo į Vietinės rinktinės karo mokyklą, o 1945 m. viduryje – į Stirnos rinktinės Lapės kuopos laisvės kovotojų gretas, vėliau tapo Žalgirio rinktinės štabo adjutantu, Žvalgybos ir Spaudos-informacijos skyrių, rinktinės štabo viršininku, galiausiai – apygardos vadu, iš viso dalyvavo vienuolikoje kautynių ir susidūrimų su sovietais.
Dėl reikšmingos Žalgirio rinktinės lokacijos dažnai stengėsi palaikyti ryšius su visos okupuotos Lietuvos teritorijoje veikusiais partizanais. Būtent per vieną tokių kelionių žuvo Kazlų Rūdos miškuose 1949 m. rugsėjo 28 d.
Žadgaila ir Naktis
Vieno susidūrimo su sovietais metu Užpelkių miške (Baisogalos apylinkėse) 1949 m. birželio 13 d. metu žuvo net du LLKS deklaracijos signatarai: Petras Bartkus-Žadgaila ir Bronius Liesys-Naktis. P. Bartkus-Žadgaila buvo jauniausias aštuntuko narys (pasirašant deklaraciją jam buvo tik 23 metai), dėl amžiaus suteikiant atsakingas pareigas kai kurie partizanai net priekaištavo J. Žemaičiui-Vytautui. Tačiau šis juo visiškai pasitikėjo. „Visiškai kieno nors įtakoje man būti neteko, bet aš džiaugiuosi, kad sugebu pasiduoti nors daug jaunesnio už mane kovotojo gerai įtakai“, – apie P. Bartkų-Žadgailą yra pasakęs A. Ramanauskas-Vanagas.
Tad nenuostabu, kad Petras dar 1948 m. buvo išrinktas Vieningo laisvės kovos sąjūdžio sekretoriumi. Beje, jo veikla neapsiribojo vien karine (jis buvo Kauno aukštesniosios technikos mokyklos studentas, dalyvavo tiek antisovietiniame, tiek antinaciniame pasipriešinime) – P. Bartkus-Žadgaila taip pat buvo ir partizanų poetas (pasirašinėjo Alkupėno slapyvardžiu) – galbūt įtakos tam turėjo ir jo giminystės ryšiai su Maironiu.
B. Liesys-Naktis Vytauto Didžiojo universitete studijavo žurnalistiką. Jo tėvai 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Sibirą – tėvas buvo mokytojas, gimnazijos direktorius, grojo vargonais Ramygaloje, buvo Jurbarke tautininkas ir netgi dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime.
Nacių okupacijos metais B. Liesys-Naktis priklausė Laisvės gynėjų sąjungai. Nuo 1945 m. pradžios partizanavo Jungtinėje Kęstučio apygardoje, vėliau tapo apygardos štabo nariu. 1947 m. pabaigoje apygardos vadas J. Žemaitis-Vytautas jį kartu su P. Bartkumi-Žadgaila įpareigojo suformuoti Prisikėlimo apygardą, buvo paskirtas jos štabo viršininku. Svarbi buvo jo visuomeninė veikla – B. Liesys-Naktis redagavo partizanų laikraštį „Prisikėlimo ugnis“, Ėglio slapyvardžiu rašė eilėraščius. Suvažiavimo metu jis buvo paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo nariu ir sąjūdžio Visuomeninės dalies tautinio skyriaus viršininku.
Užpalis ir Merainis
Su Prisikėlimo apygarda buvo susijęs ir kitas signataras – Leonardas Grigonis-Užpalis. Jis taip pat, kaip ir nemaža dalis signatarų, buvo mokytojas. Be to, veiklus šaulys, Tautininkų ir Jaunalietuvių sąjungos narys. Jo mama buvo ištremta 1941 m. birželį.
Vėliau Radviliškio krašte L. Grigonis-Užpalis įstojo į partizanų gretas, iškilo į Prisikėlimo apygardos vadus (iki tol buvo štabo Informacijos skyriaus ir Prisikėlimo apygardos štabo viršininku), buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo sekretoriumi ir prokuroru. Nuo 1949 liepos 31 d. buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas, o kitų metų liepos 22 d. išduotas žuvo bunkeryje.
Šiaurės Rytų Lietuvai 1949 m. vasarį partizanų vadų suvažiavime atstovavo Juozas Šibaila-Merainis. Baigęs Alytaus mokytojų seminariją, Juozas mokytojavo Alytaus ir Ukmergės apskričių mokyklose, buvo šaulys. Jo šeima 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta į Altajaus kraštą. Tais pačiais metais J. Šibaila dalyvavo 1941 m. antisovietiniame Birželio sukilime, o po kelerių metų įstojo į Vietinę rinktinę.
Žvelgiant į partizaninio pasipriešinimo laikotarpį, J. Šibaila-Merainis buvo reikšminga asmenybė dar iki 1949 m. suvažiavimo – 1944 m. liepą jis tapo partizanu, kitų metų pabaigoje – Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės štabo viršininku, redagavo jos leidinį „Tėvynei šaukiant“, nuo 1948 m. buvo ir Šiaurės Rytų Lietuvos srities štabo narys, netrukus – ir Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas.
Be to, 1948 m. lapkritį J. Šibaila-Merainis buvo paskirtas laikinai eiti Visuomeninės dalies viršininko pareigas, jam pavesta parengti Sąjūdžio visuomeninės dalies programą – taigi, šį laisvės kovotoją būtų galima laikyti vienu iš LLKS ideologų. Būtent J. Šibaila-Merainis tą patį rudenį pakvietė kitą būsimąjį signatarą B. Liesį kartu dirbti LLKS Visuomeninėje dalyje ir kartu redaguoti leidinį „Prie rymančio Rūpintojėlio“ – šis leidinys buvo leidžiamas praktiškai iki pat patyrusio partizano mirties: kartu su pavaduotoju Povilu Žiliumi-Klevu jis žuvo bunkeryje per 1953 m. vasario 11 d. kautynes su saugumo operatyvine grupe.
Taigi, partizanų vadų pasirašyta deklaracija nusakė ne tik pasipriešinimo kovos esmę, bet ir demokratinės nepriklausomos valstybės ateities kūrimo gaires – 1949 m. deklaracija toliaregiškai nubrėžė aiškią demokratinės valstybės viziją, besiremiančią Vakarų vertybėmis, tarptautine teise ir socialiniu teisingumu. Tai, kad šis itin sudėtingomis okupacijos sąlygomis parengtas, teisiškai argumentuotas ir partizanų vadų pasirašytas dokumentas 1999 m. buvo įteisintas oficialiu Lietuvos Respublikos įstatymu, o pokario rezistencijos vadovybė pripažinta kaip teisėta okupuoto krašto valdžia, leidžia drąsiau kelti klausimą dėl 28 Vasario 16-osios signatarų indėlio įtvirtinant Lietuvos valstybingumo idėjos tęstinumą XX a. pirmojoje pusėje.
Tiesa, šiame tekste aptarti aštuoni partizanai-signatarai, visų pirma, buvo kovojančios ir su okupacija nesusitaikiusios Lietuvos deklaracijos šalininkai, paaukoję dėl šios idėjos viską (galiausiai ir savo gyvybes) ir įkvėpę naujoms laisvės kovotojų kartoms ryžto siekti nepriklausomybės jau kitomis, visų pirma, neginkluoto pasipriešinimo, formomis.
Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad ir pirmųjų dvidešimties 1918-ųjų Nepriklausomybės Akto signatarų žodžius dar reikėjo įtvirtinti praktikoje ne tik diplomatų kabinetuose (juk daugelis didžiųjų valstybių Lietuvą visavertiškai pripažino tik 1921–1922 m.), bet ir išsikovoti ginklu nepriklausomybės kovose.
Ginkluotų ir neginkluotų veiksmų, siekiant įtvirtinti Lietuvos valstybės ir jos gyventojų laisvę, pastangos ryškios per visą XX a. iki pat Kovo 11-osios, greta atsikuriant ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenei. Šią sąveiką XX a. atspindėjo skirtingomis aplinkybėmis susirinkę, bet iš esmės to paties tikslo – demokratinės nepriklausomos Lietuvos – siekę signatarai.
Kovojančios Lietuvos laisvės deklaracijos idėjų nereikėtų pamiršti ir šiandien – tiek stiprinant šalies gynybinius, karinius pajėgumus, tiek ir šalies gyventojų pilietiškumą, užtikrinant vidinę gyventojų konsolidaciją, solidarumą, pernelyg nesusipriešinant tarpusavyje dar nė neatėjus išoriniam priešui. Bene geriausias to atspindys – prieškario Suomija, kai dėl „socialinio pakto“ ir pasitikėjimo visuomenėje susiformavusios atmosferos netgi iš pirmo žvilgsnio Suomijos patriotams ir nacionalistams ideologine prasme kardinaliai priešiški kairieji galiausiai Žiemos kare stojo į bendrą nepriklausomybės kovą prieš sovietus.
Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai
1. Gaškaitė Nijolė, Pasipriešinimo istorija, 1944–1953 metai, 2006.
2. Petrauskienė Aistė, Vaitkevičius Vykintas, Lietuvos partizanų valstybė, 2019.
3. Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Laisvės kryžkelės. 1949 metų Deklaracija, in: Bernardinai.lt, 2009.
4. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
(be temos)
(be temos)
(be temos)