Apie Audronę Petrašiūnaitę dar studijų laikais pasakojo prof. Rasa Žukienė – įtariu, kad tai vienas iš pasakojimų, visam laikui įstrigusių atmintyje (atsiprašau, dėstytoja). Tuomet šios menininkės kūryba atrodė artima, šilta, moteriška, traukianti savo esybe (o gal net įtraukianti, kviečianti „įkristi“ į patį paveikslą). Apsilankiusi „Drobės“ galerijoje veikiančioje parodoje, pirmą kartą gyvai pamačiau jos darbus. Dabar manau, kad tądien reikėjo kelis kartus apeiti ekspoziciją, sugrįžti ir vėl ją aplankyti, nes iš pirmo karto darbuose slypėjusi informacija neatsiskleidė. Net ir šiandien, lankantis kelis kartus, vis pastebiu, kad dėmesį patraukia kitos detalės – iš arti ar iš toli išryškėja nauji paveikslų akcentai. Kaskart įėjus į parodą apima jausmas, lyg lankyčiau ją pirmą kartą ir viską stebėčiau nauju žvilgsniu.
Oksimoroninis parodos pavadinimas – „Dviejų vienaskaita“ – atskleidžia autorės polinkį vaizduoti du objektus kaip vieną. Veidai ar įvairūs daiktai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys vientisi, drobėse skyla į dvejetą ar net daugybę fragmentų.
Galerijoje juntama tolygiai pasiskirsčiusi spalvų įvairovė: nuo raudonųjų akcentų judama Antano Samuolio geltonųjų link, o galiausiai rimstama lyg Pablo Picasso mėlynuoju periodu. Visa tai galima laikyti atsitiktiniu spalvų spektro pasirinkimu arba sąmoninga pasakojamos istorijos dalimi – šį interpretacinį krūvį paliekant pačiam žiūrovui.
Intuityviai patraukiau kairėn, link raudonojo epizodo. Parodos aprašyme pagrindinę mintį A. Petrašiūnaitė grindžia eilėraščiu:
Žiemos šokėja
Kaip krislas akyse
Bloga kompanija
Niekada nepavargstanti
Vienakojė šokėja
Su juoda saulėgrąža
Kaip krislas akyse
Nakties autoportretas
Su raudonu vynu
Su karūna
lelijos ir rožės
Dviejų vienaskaita
Kaip krislas akyse
Vidinė apsauga
Su raudonu vynu
Kaip krislas akyse
Žiemos šokėja
Gėlėta
Judėdama paveikslų link pastebiu, kad šis eilėraštis kalba ne tik apie patirtį – kiekviena jo eilutė tampa ir atskiru paveikslo pavadinimu. Poetiškai liūdnas, tačiau galiausiai optimistiškas tekstas tiksliai atspindi visos parodos nuotaiką. Raudonojoje kūrinių dalyje vyrauja gėlių ir kūno fragmentų motyvai, o viename iš darbų ima ryškėti ir kaukolės vaizdinys („Pasipuošusi su kaukole“, 2025). Nors pačiame paveiksle aiškios pasipuošusios figūros neatpažįstame, pats pavadinimas sintaksiškai ir semantiškai intriguoja – ne kiekvienas gyvasis ryžtųsi puoštis kaukole. Vis dėlto šiame A. Petrašiūnaitės cikle pastebimas nuosekliai didėjantis kaukolių skaičius, kuris vienus gali gąsdinti, o kitus skatinti kūrybiškiau, giliau apmąstyti.
Paveikslas „Vienakojė šokėja“ (2025) tiek semantiškai, tiek vizualiai išsiskiria iš ankstesnių darbų – jame veido bruožai nebėra taip tiksliai artikuliuoti. Figūra tampa beveidė, užsisklendusi savyje, lyg sustabdyta ilgame, monotoniškame šokyje ant vienos kojos. Greta jos atsiranda kita vienakojė šokėja – kyla klausimas, ar tai tos pačios atlikėjos pakartotas vaizdas, ar veikiau kinematografiškas judesio fragmentas, išskaidytas laike? Ilgiau žiūrint, galvoje iškyla užsukamos balerinos žaislo vaizdinys – tas, kurį pasukus pasigirsta muzika ir akyse ima suktis šokanti figūra. Vis dėlto netrukus tampa aišku, kad ši vienakojė šokėja yra vieniša: ji šoka ne publikai, o tik sau pačiai.
Einant prie geltonojo ciklo, sustoju ties paveikslu „Kaip krislas akyse“. Tik po kelių apsilankymų ratu aplink parodą šis kūrinys atsiveria intensyviausiai. Iš arti žvilgsnis krypsta į pirmaplanę, susigūžusią moters figūrą. Iš jos rankos besileidžiantis dažų takas slenka kojos link – net pats potėpio kryptingumas kuria įspūdį, kad tai kraujo lašas, susitelkęs ties koja. Atsitraukus, vaizdas ima kisti: ties suknele ir veidu pradeda formuotis kitos moters bruožai – ryškėja skruostikauliai, akys, nosis, lūpos. Lyg žvelgčiau į veidrodį ir kartu atpažinčiau save, staiga pamatau naują veidą – dviejų vienaskaitą.
Vis dėlto ryškiausiu ir artimiausiu akcentu tampa „mėlynasis“ periodas – ramybės, apsaugos, blogos kompanijos prisiminimo ir to, kas brangiausia, o kartu ir baisiausia, įvertinimo erdve.
Kūriniai „Vidinė apsauga“ (2025) ir „Nakties portretas“ (2025) ne tik vaizduoja centrinę moters figūrą, apsuptą gyvūnų, bet ir primena, kad negandos dažniau įveikiamos ne vienumoje, o drauge su kitais. Tačiau bendrystė čia nėra besąlygiška – ji įgauna perspėjimo ir priminimo formą paveiksle „Bloga kompanija“ (2025), kuriame vaizduojami du šokinėjantys skeletai iškreiptais veidais. Ji veikia kaip tylus priminimas, kad pavojus niekada visiškai neišnyksta, o veikiau ramiai glūdi kažkur šalia. Jų judesys nėra atvirai grėsmingas, tačiau subtiliai trikdantis – tarsi nuojauta, lydinti net ir saugiausiomis akimirkomis. Bendrystė parodoje suvokiama kaip jautri pusiausvyra, kurioje budrumas tampa natūralia būsena.
Paroda „Dviejų vienaskaita“ veikia ne kaip vienkartinis vizualinis patyrimas, o kaip procesas, reikalaujantis laiko, grįžimo ir nuolatinio peržiūrėjimo. A. Petrašiūnaitės kūriniai neprimeta vienareikšmių atsakymų – jie kviečia būti, stebėti ir patirti, leidžiant žiūrovui pačiam susidurti su savo vaizduote, prisiminimais ir vidinėmis būsenomis.
Dviejų vienaskaita čia tampa ne tik formaliu vaizdiniu sprendimu, bet ir būties metafora: artumo ir vienatvės, saugumo ir trapumo, ramybės ir nuojautos sambūviu. Ši paroda subtiliai primena, kad net ir nepatyrus kraštutinių ribinių situacijų, per meną galima prie jų priartėti – tyliai, empatiškai ir be baimės, vis iš naujo žvelgiant tomis pačiomis, bet kaskart kitokiomis akimis.
Kas? A. Petrašiūnaitės kūrinių paroda „Dviejų vienaskaita“.
Kur? Galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308).
Kada? Veikia iki vasario 7 d.
(be temos)
(be temos)