Žiūrėdamas režisierės Marijos Kavtaradzės filmą „Tu man nieko neprimeni“ (angl. Slow), negali atitraukti akių nuo, regis, įprastos, bet kartu niekada ekrane nematytos meilės istorijos. Šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą, tarp poros akimirksniu užsimezga švelnus ryšys, platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais ir tada Dovydas atskleidžia, kad yra aseksualus. Įvertinimai subtilų pasakojimą apie meilę lydi jau nuo pat pasaulinės premjeros Sandanso kino festivalyje – ten Marija iškart pelnė geriausios režisierės apdovanojimą, o visai neseniai Europos kino akademija filmą atrinko į kūrinių, besivaržančių dėl Europos kino apdovanojimų nominacijų, sąrašą, kur jis potencialių nominacijų atrankoje dalyvaus net penkiose kategorijose. Su režisiere susitikome pakalbėti apie tai, kaip gimė filmas apie meilę be kūniškumo, kodėl seksualioje visuomenėje aseksualiu personažu tapo vyras, kokiomis priemonėmis pavyko sukurti intymumą ir ko filmas „Tu man nieko neprimeni“ išmokė ją pačią.
