Iki COVID-19 krizės likus dar porai gerų metų užsidarė artimiausia veterinarijos klinika Senamiestyje. Bankrutavo, nes vietos gyventojai savo augintinius veždavo į kitą miesto galą, kadangi ten gydytojo paslaugos pigesnės. Nesvarbu, kad, pridėjus transporto išlaidas, tai kainuodavo brangiau.

Ir mažosios parduotuvės viena po kitos užsidarė. Nes, nusitrenkus į prekybos centrą užmiestyje, galima visko prisipirkti pigiau. Ir ne tiek, kiek šiandien reikia, o visą vežimą. Ir nesvarbu, kad dalis produktų suges, atsidurs atliekų konteineriuose. Ir dar nesvarbiau, kad tas buvęs pigumas tampa brangumu.

Mes viską taupome, išskyrus savo laiką. Nors, išskyrus jį, viską galime užsidirbti.

Užsidarys ir mažosios užeigėlės, nes karantino metu leidžiama valgius parduoti tik išsinešti. O kam mums užsisakinėti bent kartą per savaitę, jei patys įkalinti tarp keturių namų sienų dirbti nuotoliniu būdu galime viena ranka maigydami kompiuterio klavišus, o kita maišydami sriubą? Mes ne tokio charakterio, kad nepasigamintume pietų ar vakarienės patys. Tiesą pasakius, beveik niekam ir neįdomu, ar jos pasibaigus pandemijai dar atvers duris. Tuo labiau kad ekonomistai ramina, krizės – verslo katalizatorius. Kad silpnesnieji išeitų į nebūtį, o vietoj jų atsirastų stipresni. Kitaip tariant, kad mažesnieji dingtų iš akių didiesiems.

Neišeisime mes iš krizės kitokie. Neišeisime besirūpinantys savo kiemo, gatvės bendruomenėmis. Lyg ne kiekvieno priedermė išlaikyti savo gydytoją, mokytoją, kunigą, duonos kepėją, kavinukės šeimininką, kirpėją, automobilių remontininką, kriaučių ir šiaučių. Mes be daug ko galime apsieiti. Daug ką iš perdėto taupumo galime pasidaryti patys. Į savo amato žinovus dažniausia kreipiamės viską nepataisomai sugadinę. Mes viską taupome, išskyrus savo laiką. Nors, išskyrus jį, viską galime užsidirbti.