Edgaras sako visada norėjęs tapti kunigu, kuris būtų lygus su tikinčiais žmonėmis, o ne aukštinamas ir keliamas kaip kažkuo išskirtinis. Tačiau pradėjus dirbti Druskininkų parapijoje to išvengti nepavyko – visgi Lietuvos visuomenė į kunigus vis dar žiūri kaip į visuomenės pavyzdžius. Akylai stebi ir ką jie dedasi į parduotuvių krepšelius.

„Nueini į parduotuvę ir visi žiūri, ką tu į krepšelį dedi. Negi aš negaliu butelio alaus įsidėti, ar vyno? Net kai nusipirkau 15 metų senumo automobilį, bet kadangi tai buvo mersedesas, visiems tai ėmė kliūti. Tai nuo tokio kunigų sudievinimo, iškėlimo ant pjedestalo pavargsti, nes nori būti su tais žmonėm, tarp jų, kaip jie“, – šį pirmadienio vakarą 20 val. LNK laidoje „Nuo...iki…“ laidoje atviraus E. Vegys.

Edgaras pripažįsta, kad laikui bėgant ir pats ėmė dėti kur kas mažiau pastangų į darbą. Jis neslepia – kunigystė ėmė jį bukinti, nebeteikė jokio malonumo, tačiau niekas to nepastebėdavo. „Atsiklaupi, atsistoji, perskaitai tekstą… Bet nieko neišgyveni“, – savo kunigystės dienas prisimena jis.

Nueini į parduotuvę ir visi žiūri, ką tu į krepšelį dedi. Negi aš negaliu butelio alaus įsidėti, ar vyno? Net kai nusipirkau 15 metų senumo automobilį, bet kadangi tai buvo mersedesas, visiems tai ėmė kliūti.

Po 9 mėnesių parapijoje Edgaras ėmė dirbti administracinį darbą – buvo arkivyskupo Gintaro Grušo asmeninis sekretorius, vėliau – ir Lietuvos kariuomenės karo kapelionas. Taip po truputį jis ėmė tolti nuo bažnyčios ir jos bendruomenės.

„Šie darbai man parodė, kad aš galiu būt ne tik paprastas parapijos kunigėlis, bet kartu galiu pasiekti daugiau. Visgi nenorėjau to daugiau siekti bažnyčioje“, – prisipažįsta jis.

Edgaras norėjo grįžti prie paauglystėje taip pamėgtos tapybos, tačiau suprato, kad iš to nepragyvens. Todėl jis ėmė ieškoti naujo pomėgio ir apsistojo ties floristikos kursais. Visgi juos Edgaras lankė slapta.

„Nors floristika ir kunigystė viena kitai kaip profesijos neprieštarauja, Lietuvoje galvojama, kad jei esi kunigas, kitų profesijų turėti negali“, – sako jis.

O galiausiai Edgarui palikus kunigų bendruomenę, jį suprato toli gražu ne visi. „Išėjus visi užpuolė, kad turbūt tai darau dėl moterų, vaikų“, – prisimena Edgaras.