„Pirmą kartą juos pati gaminau! Iki šiol buvau profesionali jų valgytoja, įsitikinusi, kad dviejų kėdžių vienu metu neįmanoma apsėsti ir gerai abiejų darbų padaryti!“ –juokavo dainininkė Ingrida Kazlauskaitė.

Ją, kaip ir būrį kitų žinomų kauniečių, nacionaliniu lietuvišku patiekalu vadinamų cepelinų ruošimo subtilybių mokė virtuvės meistrė Rasina Šapauskienė.

„Mes savo namuose karts nuo karto surengiame cepelinų balių. Tiesa, gaminame paprasčiau nei senovinių tradicijų besilaikanti Rasina, bet rezultatu visada džiaugiamės“, – sakė grupės „16 Hz“ nariai Petras ir Robertas Jucevičiai.

Šeimyniškus brolius nustebino tai, kad virtuvės meistrė, gamindama didžkukulius, naudoja ir tarkuotas, ir virtas bulves. Beje, pastarąsias ji ruošia iš vakaro – išvirusi palieka per naktį.

„Su lupenomis virti šakniavaisiai geriau išsaugo krakmolą. Tad, tai logiškas profesionalų patarimas“, – sakė R. Jucevičius, pridurdamas, jog būtent tinkamas krakmolo kiekio parinkimas ruošiant cepelinus jam yra sudėtingiausias momentas.

Vaikystėje mėgęs tik cepelinus su varške, dabar jis pirmenybę teikia mėsa įdarytoms bulvėms.

„Niekada nesam naudoję kitokių ingredientų, nors vis dažniau kavinių meniu pastebiu cepelinų su grybais, lašiša ar dar kokia neįprasta sudedamąja dalimi“, – kalbėjo atlikėjas.

Jo brolis pridūrė, kad gaminant cepelinus į masę reikia įdėti vitamino C, priešingu atveju patiekalas taps ne itin patrauklios pilkšvos spalvos. P. Jucevičiui įdomi buvo R. Šapauskienės rekomendacija į įdarą įpilti šiek tiek sultinio, suteikiančio maistui netikėtą poskonį.

Jucevičių šeimoje kūrinius iš bulvių vadindavo arba varliniais, arba cemantiniais. Pastarieji būdavo ruošiami iš tarkuotų, o pirmieji – iš virtų bulvių.

Cepelinų virimą savo šeimos tradicija laiko ir Gediminas Juodeika. Jis tikino galįs pats juos paruošti, nes to išmokęs dar būdamas mažas. Pašnekovas iki šiol prisimena, kaip Juodeikos bulves tarkuodavo su tarka.

„Kaip pagerėjo situacija, kai atsirado bulvių tarkavimo mašina!“ – iki šiol šeimos moterų džiaugsmą pamena G. Juodeika.

Jam gardžiausi antros dienos cepelinai, kuriuos šviesaus atminimo močiutė laikydavo šiltai puodus apsukusi rankšluosčiais bei antklodėmis.

„Esu mėginęs pats virti cepelinus, bet man nepavyko... Mėgstu juos, bet skanauju retai. Tai – mano poilsio, sekmadienio maistas, kuriuo lepinuosi, kai žinau, kad kita diena bus laisva ir nereikės koncertuoti“, – sakė dainininkas Mindaugas Mickevičius-Mino.

Dainininkė Gabrielė Rutkauskienė-Vasha – tikra patiekalų iš bulvių gamybos asė. Ji patikino, jog maistą ruošti išmoko natūraliai – stebėdama prosenelę, močiutę, mamą.

„Mėgstu cepelinus ir visa kita, kas iš bulvių. Bet lepinuosi tuo retai“, – sakė pašnekovė.

Vasha patikino namuose išmėginsianti tradicinį, į kulinarinio paveldo sąrašą įtrauktą cepelinų ruošimo receptą, kuriuo pasidalino R. Šapauskienė.

Keturioms porcijoms didžkukulių reikia apie 1,5 kilogramo tarkių, 0,5 kilogramo virtų bulvių, 4 šaukštų krakmolo, 20 gramų druskos. Įdarui – 0,5 kilogramo maltos mėsos, keptų svogūnų, pipirų, druskos, sultinio. Padažui – spirgučių ir grietinės.

Nuskustos, žalios bulvės yra sutarkuojamos, o tarkiai ne per stipriai išspaudžiami per marlę. Leidžiama nusistovėti krakmolui, kuris vėliau dedamas į tarkius. Tuomet – virtų bulvių ir druskos eilė. Masė gerai suminkoma.

Į vandenį, kuriame virs cepelinai, taip pat įberiama krakmolo.

Įdaro ingredientai išmaišomi ir formuojami cepelinai.

„Net jei kas nors nepavyks, o valgyti – norėsis, tikrai viską suvartosite. Tad, skanaus ir su Tarptautine cepelinų diena!“ – sakė renginių vedėjas, save cepelinų gamybos meistru vadinantis ir R. Šapauskienės surengtoje pamokoje įgūdžius tobulinęs Dainius Martinaitis.