Laiškas Motinai

"Aš kalta? Išdavikė? Nusidėjėlė? Gal esu tokia, bet pasiaiškinti privalau tik savo Motinai ir Lietuvai. (…) Gavau ligoninėje šlepetes, įkišau koją ir iš karto dūrė širdin – padai pilni vinių! Mama, mano motinėle, jie tyčia man davė tokias šlepetes, tyčia – prašysiu Bernardo, gal atneš kokius padus įsidėti (…) Atimkite iš manęs vardą, pavardę, sukraukite kalną mano nuodėmių, užmeskite mane ant laužo – kūryba vis tiek liks, švies amžinąja ugnimi."

Gavau ligoninėje šlepetes, įkišau koją ir iš karto dūrė širdin – padai pilni vinių!

Kūrybos ateitį poetė numatė teisingai – jos eilėraščių išmokstama mokyklos suole, jie virto liaudies dainomis, pagal jos kūrybą statomi miuziklai, baletai. Tačiau netrūksta ir matančiųjų vien jos gyvenimo pūlinius, nenorinčiųjų jų atverti, sužinoti jų priežastis. Būtent tai mėgina padaryti savo romane A.Ruseckaitė, kuri tyrinėjo archyvus, skaitė prisiminimus, laiškus, viską, kas parašyta ir surinkta apie poetę iki šiol.

Visą medžiagą romane autorė apipynė įsivaizduojamomis situacijomis, įsijausdama į dialogų, įvykių atmosferą, knygos veikėjos būseną. Ypač jautriai autorės aprašytas S.Nėriai labai skausmingas epizodas, kai ji pirmosiomis karo dienomis kažkokiame Latvijos miestelyje pasimeta per bombardavimą su savo sūnumi Balandžiu ir suranda jį po kelių dienų.

A.Ruseckaitė šį įvykį supina su jo sukrėstos poetės prisiminimais: tai tikri, o ne išgalvoti poetės biografijos faktai apie tėviškę, namus, aprašo jos itin aštrius susidūrimus su latvių šauliais, kurie pažino SSRS Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatę iš Lietuvos.

Pasirašė, ko nerašė

Kaip ji, S.Nėris, tapo tėvynės, kaip dabar įprasta teigti, išdavike? Pasak knygos autorės, poetė praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje suartėjo su prijaučiančia komunistams to meto kūrybinės visuomenės dalimi, tobulindama Europoje savo vokiečių kalbos žinias. Grįžusi į Lietuvą, ieškojo pažinčių su tokių pažiūrų žmonėmis ir rado jų žurnale "Trečiasis frontas", kuriam anuomet buvo priekaištaujama dėl "raudonojo apakimo".

"Antra priežastis, paskatinusi Salomėją atsitraukti nuo krikščioniškojo kūrėjų sparno ir pasukti "raudonojo apakimo" link, buvo ta, kad poetė, būdama suvalkietiškai kieto ir išdidaus charakterio, siekė būti pastebėta, išsiskirti iš kitų, pirmauti", – sako A.Ruseckaitė.

S.Nėris jautėsi ištremta, kai, baigusi Kaune universitetą, buvo paskirta dirbti mokytoja į Lazdijus už meilės ryšį su šeimą turėjusiu savo buvusiu profesoriumi Juozu Eretu.

Siekdama išsiskirti iš kitų, poetė netrukus išgarsėjo, pradėjusi rašyti minėtiems trečiafrontininkams. Viename iš 1931 m. "Trečiojo fronto" numerių pasirodė jos įžymusis pareiškimas, kad ji "sąmoningai stoja prieš darbo klasės išnaudotojus..." Trečiafrontininkai vyrai, pasišaipydami už akių susirašinėję dėl Salomėjos perėjimo į kairįjį flangą, nusprendė, kad vien jos eilėraščių neužtenka – reikia, kad poetė parašytų į žurnalą ir viešą pareiškimą. Patys tą pareiškimą ir sukurpė, o eilėraščius ištaisė taip, kad S.Nėris prisipažino, kad jie tarsi jau ir ne jos. Maža to, pageidauta, kad Salomėja atsižadėtų savo dviejų iki tol išėjusių poezijos rinkinių ir savo kūrybą pradėtų tik nuo žingsnių kairėn. Bet poetė tokio pareiškimo nepaskelbė.

Vėliau, jau būdama Maskvoje, Justo Paleckio paprašyta, Salomėja vėl pasirašė svetimą tekstą – atsakymą į JAV išspausdintą tarpukario Lietuvos įgaliotojo ministro Povilo Žadeikio straipsnį apie Lietuvos okupaciją 1940 m., rinkimus į Liaudies Seimą, apie trėmimus į Sibirą. Po daugelį metų šis raštas pateko į Salomėjos "Raštus", tapo jos tekstu.

Aklai tikėjo Stalinu

S.Nėris naiviai įtiki, koks laisvas ir laimingas gyvenimas SSRS, nes, bendraudama su kairiaisiais, Lietuvoje matė tik nelygybę, skurdą, tad 1940 m. birželio okupacija ir po jos sekusi pertvarka jai atrodė natūrali, žadanti šviesų rytojų.

Tuo metu sovietai gudriai stengėsi pridengti savo užmačias lietuvių tautos atžvilgiu. Jų neįžvelgė nė kairysis Vincas Krėvė, sutikęs vadovauti sovietinei Lietuvos vyriausybei, ir Maskva nedelsdama pareikalavo skubiai surengti Lietuvoje rinkimus į Liaudies seimą. Tame Liaudies seime netikėtai buvo pasiūlyta prašytis būti priimtiems į SSRS. Į delegacijos, kuri turėjo su tokiu prašymu vykti į Maskvą, sudėtį buvo įrašyta ir S.Nėris. Mat reikėjo eilėraščiu pasveikinti Staliną – tai nurodė Maskvos ypatingieji įgaliotiniai Vladimiras Pozdniakovas ir Vladimiras Dekanozovas, kurie rūpinosi marionetinės Liaudies vyriausybės sudarymu ir teisėto Lietuvos inkorporavimo į SSRS regimybe.

Kartu su kolega Kaziu Boruta S.Nėris buvo nuvežta į SSRS atstovybę Kaune, kur prie staliuko su kava ir konjaku poetas iškart sutiko parašyti eiles apie Liaudies seimą, Salomėjai palikdamas poemą apie Staliną. Visą naktį rašė Salomėja tą poemą, kuri tuoj pat buvo išspausdinta visuose laikraščiuose. Jos jaunystės draugė Jadvyga Laurinavičiūtė, perskaičiusi tai, parlėkė iš Žemaitijos į Kauną ir su laikraščiu rankoje šaukė Salomėjai: "Ką tu padarei?! Ką tu padarei?!" Salomėja apsipylusi ašaromis. Ar tas politinis užsakymas sutapo su jos vidine pozicija? Iš dalies, matyt, taip.

"Salomėjai buvo neramu – ji iki išvažiavimo liepos antroje pusėje į Maskvą pradėjo gauti žmonių laiškus, kuriuose jie prašė jos surasti vieną ar kitą dingusį žmogų, nežinia kur pradangintus aukštus šalies pareigūnus, matė žmonių ašaras. Tačiau ji galvojo, kad tokia neteisybė Lietuvoje vyksta be Stalino žinios, kad dėl represijų kalta vietinė valdžia", – aiškino knygos autorė.

Neįprasti romano veikėjai

Poetės naivumą patvirtina ir jos, SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatės, paaiškinimas istorikei Vandai Sruogienei 1941 m.: "Aš parašiau poemą, aš sutikau būti atstove, aš važiuosiu į Maskvą, nes man pažadėta suorganizuoti pasimatymą su Stalinu. Aš jam pasakysiu, kaip rusai skriaudžia Lietuvą." Tiesa, pakeliui į Maskvą, kai traukinys kirto Baltarusijos sieną, ji dėl įvairių priežasčių veržėsi išlipti iš to traukinio – kolegos bendrakeleiviai perkalbėjo.

Karo pirmą mėnesį viena su mažu sūneliu atsidūrusi Maskvoje (vyras Bernardas liko Lietuvoje), vėliau dėl SSRS sostinės bombardavimo pasitraukusi į Penzą, po pusmečio – į Ufą, nepajėgdama viena pakelti gyvenimo naštos, atsirėmė į aukštas pareigas SSRS Socialinio aprūpinimo ministerijoje užėmusį ir ją globojusį Petrą Veržbilauską. 1942 m. rudenį Maskvoje jiedu susituokė, nes pasklido gandai apie jos pirmojo vyro, Bernardo Bučo, žūtį. Šia, kaip ir kitomis progomis, knygoje turi ką pasakyti rašytojos sugalvoti veikėjai: Smakas ir Gerieji balsai, kurių akimis galima pažvelgti į Salomėjos poelgius iš įvairių pusių. Šių veikėjų įžvalgas sustiprina apgalvotai parinkti siužetai iš Biblijos.

Gyvendama SSRS gilumoje, Salomėja pamažu pradeda atsitokėti – Ufoje 1942 m. parašo eilėraštį "Maironiui", kuriame yra tokios eilutės: "Ir nenoriu sau geresnio nieko,/ Tik prie žemės prisiglaust brangios,/ Būti tėviškės arimų slieku,/ Mėlyna rugiagėle rugiuos". Tačiau kai atvažiuoja iš Ufos gyventi į Maskvą, jos skausmingi eilėraščiai netinka nei skaitymui per sovietų radiją, nei spaudai, o iš kolegų lietuvių rašytojų gauna užduotis, kurias privalo vykdyti. Tad pačias metais parašo ir eilėraštį "Maskva": "Regiu ir vėl/ Galingus Kremliaus bokštus:/ Ten rymo Stalino šviesi galva". Nepaisant tokio prieštaravimo, poetė vis labiau savo kūryboje tolsta nuo sovietinio patoso, nes labai ilgisi mylimos Lietuvos ir savo artimųjų.

Skausmingas prabudimas

1944 m. pabaigoje Salomėja grįžta į Kauną su sūnumi ir eilėraščių rinkiniu "Prie didelio kelio". Iš pradžių ji su vyru Bernardu ir sūneliu bando kurtis apleistame bute Maironio gatvėje, po to – Dainavos gatvėje, kur ją lanko žinomi Lietuvoje žmonės, prašo sužinoti, kur yra suimti ar ištremti jų artimieji.

"Salomėja dar tiki, kad tie suimtieji, išvežtieji bus grąžinti, kad tai tik valdžios klaidos... Tačiau nieko panašaus nevyko. Ir santykiai su Bernardu taip pat buvo pašliję. Kaip ir jos sveikata. Negana to, kai ji, J.Paleckio pakviesta, nuvažiavo į Vilnių sutikti 1945 metus, jų sutikime dalyvavęs vienas iš SSRS kompartijos šulų Michailas Suslovas ištarė garsiąją frazę: "Lietuva bus, bet be lietuvių". Poetė grįžo į Kauną nusiminusi. Po to "Valstiečių laikraštyje" pasirodė S.Nėries eilėraštis "Myli sakalas mėlyną laisvę", prie kurio revoliucingasis Alpas Liepsnonis prirašė "paaiškinimą": "Kovotojams už Tarybų Lietuvą", nors poetė buvo griežtai prašiusi to nedaryti. O kur dar studentai, nušvilpę jos poeziją literatūriniame vakare..." – poetės skaudulius, nusivylimus vardijo knygos autorė.

Anot profesoriaus Arnoldo Piročkino, sunku atleisti nusikaltusiam, jei šis nemano suklydęs, nesijaučia kaltas. Tačiau turime atleisti tiems, kurie suvokė savo nusikaltimą ir dėl jo gailisi. Būtent taip pasielgė S.Nėris – suvokė ir gailėjosi – savo gyvenimo pabaigoje.

"Salomėjos sveikata sušlubavo dar jai būnant Maskvoje 1942 m., tačiau ten ji nesikreipė į gydytojus, nes bijojo, kad nepaguldytų į ligoninę – kas tada prižiūrėtų sūnelį? Grįžusi į Lietuvą, važiavo dėl sveikatos pasitarti į Vilnių, į Sveikatos apsaugos liaudies komisariatą pas gerus pažįstamus, darėsi tyrimus Kaune, kol galop birželio 8-ąją ją, jau visai silpstančią, gydytojas Juozas Nemeikša paguldė į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Čia ją kasdien lankė jaunystės draugė mokytoja J.Laurinavičiūtė. Po poros savaičių bevaisio gydymo Salomėja pasakė jai, kad nori numirti su bažnytinėmis apeigomis. Birželio 25-ąją į Salomėjos palatą buvo slapta atvestas civiliai apsirengęs kunigas Juozas Gustas. Jis išklausė Salomėjos išpažinties, aprūpino komunija, patepė aliejais. Taigi – Bažnyčia atleido Salomėjai, o ar atleidome mes?" – retoriškai klausė knygos autorė.

Aš nemėginau poetės teisinti – mėginau ją suprasti.

Kodėl S.Nėrį vadiname tėvynės išdavike, o tokiais nevadiname Pauliaus Galaunės, Juozo Tallat-Kelpšos, Juozo Gruodžio, Domicelės Tarabildienės ir kitų įžymybių, kurie, kaip ir poetė, pasirašė sveikinimą Liaudies seimui? Kodėl nevadiname Tėvynės išdavikais tų ministrų ir generolų, kurie nuolankiai priėmė SSRS ultimatumą 1940 m. birželį? Tačiau, kaip rašė prof. A.Piročkinas, tai nereiškia, kad nereikia nagrinėti Salomėjos tamsiosios pusės. Atvirkščiai – žiūrėkime į tai, kaip chirurgai žiūri į nuodingą votį – ją atveria, neniekindami paciento. "Aš nemėginau poetės teisinti – mėginau ją suprasti", – sakė knygos autorė.

Galimybė suprasti

S.Nėries atgaila prasiveržė ne tik jos pageidavime sugrįžti į tikėjimą. Atgaila veržte veržiasi ir iš jos paskutinės rinktinės "Prie didelio kelio", kurį sovietinė cenzūra sutrumpino beveik dvigubai ir pavadino "Lakštingala negali nečiulbėti". Gulėdama mirties patale poetė, išvydusi pirmuosius rinkinio egzempliorius, teištarė: "Ką jie padarė..."

Merdinti poetė birželio 26-ąją kariniu lėktuvu buvo išskraidinta į Maskvą. Prieš tai Raudonojo Kryžiaus ligoninėje ji buvo paguldyta ant neštuvų, apgobta storu užklotu, apjuosta tvirtais diržais. Ant krūtinės švytėjo katilėlių šakelė.

S.Nėries vyras Bernardas ją lydėjo greitosios pagalbos automobiliu į Aleksoto oro uostą. Iš ten lėktuvas pakilo į Maskvą su dviem Kauno gydytojais. Visą kelią iki Kremliaus ligoninės poetė gulėjo be sąmonės. Ji buvo išvežta mirti į Maskvą kaip sovietinio režimo lakštingala – Maskvai pavyko per visą sovietmetį tai įkalti į mūsų sąmonę. Kodėl tos sąmonės nepasiekia Salomėjos paskutinių atgailos eilėraščių žodžiai? Gal atleisti S.Nėriai jos paklydimus padės skaudūs pačios poetės atgailos tekstai rinkinyje "Prie didelio kelio" ir A.Ruseckaitės knyga "Padai pilni vinių"?