Podkastai, arba interneto kartos radijas, gali atrodyti kaip naujovė. Bet išties jie pradėti kurti dar tada, kai pasaulis naudojo „iPod“ – „Apple“ muzikos grotuvus, šiemet pašalintus iš prekybos. Iš čia ir pavadinimas. Lietuviškai juos siūloma vadinti „tinklalaidėmis“, tačiau įvedus šį žodį į „Google“, pirmieji rezultatai veda į VLKK puslapį. Panašu, kad tinklalaidės laukia žiniatinklio ir saityno likimas. Dabar sakome „internetas“ ir nesukame galvos: lietuvių kalba prisitaikė, nes nėra tokia silpna, kad ją reikėtų saugoti.

Turbūt jau matėte naująjį „Blade Runner“. Su draugais galite susėsti prie mikrofonų aptarti filmo ateities pasaulio grožį, muziką ir Goslingo raumenis, o įrašą paskelbti „SoundCloud“. Kitą savaitę nueikite į naująjį „Pjūklą“ ir aptarkite jį. Techniškai, tai jau bus podkastas. Šis terminas apima bet kokį kalbantį garso įrašą, kuriam transliuoti nereikia radijo bangų ir kurio autoriai garso įrašus kuria reguliariai. Tai it radijo laida, pabėgusi iš radijo eterio, nes ten nenorėjo būti arba ten jos niekas neįleido. It tavo asmeninis garso tinklaraštis. Audioblogas.

Šis terminas apima bet kokį kalbantį garso įrašą, kuriam transliuoti nereikia radijo bangų ir kurio autoriai garso įrašus kuria reguliariai.

Iš pradžių, maždaug 2004-aisiais, atėjus antrosios kartos internetui („Facebook“, „YouTube“, tinklaraščiams) podkastai dažnai tokie ir buvo: gykiški pašnekesiai apie kompiuterinius žaidimus ar naują „MacBook“, kuriuos mažai kas klausė. Bet šiuo metu podkastai ne tik tapo lygūs su tradiciniu radiju – savo kūrybiškumu ir asmeniniu vedėjų bei klausytojų santykiu radiją dažnai lenkia. Klausytojai podkastus prisijaukino. 15 proc. amerikiečių klausosi podkastų bent kartą per savaitę – palyginti, į kiną kartą per savaitę nueina 3 proc.

Tai, kad podkastų, priešingai nei tiesioginių radijo laidų, gali klausytis kada tik patogu, yra pliusas. Bet juk ir LRT radijas ar „Žinių radijas“ kelia laidų įrašus į internetą. LRT laidas gali rasti tose pačiose podkastų platformose kaip ir neradijinius podkastus. Tad koks skirtumas?

Skirtumas tas, kad kurdamas podkastą esi visiškai laisvas. Temos, kalbėjimo maniera, muzika (žinoma, legali), pašnekovai – kaip sumanysi, taip ir bus. Dėl to įdomiausi dabartiniai podkastai yra tokie, kuriuos sunkiai įsivaizduotum radijuje. Pavyzdžiui „S-Town“, septynių valandų dokumentika apie nesuprastą genijų iš mažo miestelio Amerikoje, kuris parašė žurnalistams, kad atvyktų ištirti kaimynystėje įvykusios žmogžudystės, bet galiausiai podkasto autorius suprato, kad tikroji istorija yra pats parašiusysis. Per pirmąją savaitę „S-Town“ epizodai buvo parsisiųsti 16 mln. kartų.

„S-Town“ ir prieš tai tų pačių kūrėjų išleistas, irgi žmogžudystę nagrinėjantis podkastas „Serial“ arba savaitiniai „This American Life“ podkasto epizodai yra garsinės dokumentikos šedevrai. Kūriniai, prie kurių dirba dviženklės žurnalistų komandos. Tačiau viskas gali būti daug paprasčiau. Daugelio podkastų turinys techniškai pats paprasčiausias – tiesiog žmonės yra susėdę prie mikrofonų. Bet tai, ką jie kalba, yra aukso vertės.

Pavyzdžiui, „Stuff You Should Know“ – kassavaitiniai dviejų draugų pašnekesiai jiems ir mums įdomiais klausimais. Jiedu gali valandą kalbėti, kaip į mūsų virtuves atkeliavo kečupas, iš kur kyla niežulys ar kaip suprasti satanizmą. Ar jie ekspertai? Prieš sėsdami prie mikrofonų pasidomi tiek, kad tokie tampa. Arba komiko Marco Marono vedamas interviu žanro podkastas „WTF with Marc Maron“ – į jo studiją garaže Kalifornijoje yra atėjęs ir pats Barackas Obama. Kai šiemet mirė „Soundgarden“ vokalistas Chrissas Cornellas, ėjau į WTF archyvą rasti interviu su Chrisu. Nes žinojau, kad niekas kitaip nebus jo prakalbinęs taip atvirai, lygiavertiškai, draugiškai, juokingai, protingai. Prieš pokalbį Maronas gali sau leisti 10 minučių dėkoti rėmėjams ir pasakyti, kad išsiskyrė su ilgamete mylimąja. Tradiciniame radijuje visa tai būtų iškirpta. Bet tai yra podkastas. Ir dėl to pats jo autorius sprendžia, ką kirpti, o ko ne. Kol klausytojams pakeliui – tol pirmyn.

Podkastai yra priežastis, kodėl mano ausinėse vis mažiau muzikos. Kodėl nuo šio mėnesio neberašau „37O“ muzikos albumų apžvalgų – perdaviau jas Jonui iš „Gintarinių akinių“. Pats koncentruojuosi į NYLA. Taip vadinasi mūsų su „Nanook“ kuriamas podkastas. Atidavėme pagarbą mus įkvėpusiam pirmajam dokumentiniam filmui „Nanook of the North“ – „Nanukui iš Šiaurės“. Nyla („Naila“) buvo Nanuko žmona.

Pradėjome kurti podkastą lietuviškai, nes lig šiol šio formato Lietuvoje beveik nebuvo. „Podkastas.lt“ pavadinimas egzistuoja, bet paskutinis jo autorių įrašas – apie atsisveikinimą. Beveik visi lietuviški podkastai, net ir auksinės trijulės – Andriaus Tapino, Pauliaus Ambrazevičiaus, Aido Puklevičiaus – kurti „Auksiniai berniukai“ nuėjo į archyvą. Galbūt klausytojų Lietuvoje nėra tiek daug. Galbūt kuriantieji supranta, kad reguliariai rengti stiprų podkastą nėra tiesiog smagus pašnekėjimas į mikrofoną – tai darbas pradedant temos sugalvojimu, baigiant montavimu ir dalijimusi. Galbūt palūšime ir mes. Bet kol kas turime epizodų planą ir kitų metų pradžiai bei pirmuosius rėmėjus „Patreon“ platformoje.

Pradėjome nuo interviu. Pirmieji epizodų pašnekovai buvo Vilniuje užaugęs, bet Malaizijoje išgarsėjęs, dabar – vienas geriausių pasaulio gatvės menininkų Ernestas Zacharevičius ir Jordanijoje su pabėgėlių edukacija dirbanti sirė-lietuvė Christina Kaghadou. Žengėme žingsnį link „This Lithuanian Life“, sukūrę garso pasakojimą apie tai, ką reiškia būti emigrante. Galiausiai paleidome pirmąjį tarptautinį epizodą anglų kalba, interviu su „National Geographic“, „New Yorker“ ir kitiems leidiniams fotografavusiu fotožurnalistu Tomasu van Houtryve. NYLA.lt sudėti visi įrašai, kartu su užkulisių fotogalerijomis.

Ar negalėtume viso to daryti radijuje? Galėtume. Nereikia šių formatų priešinti. Podkastus geriau suvokti ne kaip radijo pakaitalą, o kaip papildymą. Kaip naują galimybę džiaugtis mums į ausį protingus dalykus kalbančiais žmonėmis. Podkastų žavesį dažnai bandau paaiškinti pragmatiškai. Nuobodu plauti indus? Užsidėk ausines, įsidėk telefoną į kišenę, įsijunk podkastą ir tos 20 minučių prie kriauklės įgis prasmę. Tai visiška tiesa. Bet podkastų žavesį ne visada verta aiškinti logiškai. Geriau tiesiog įtikinti pabandyti.

Pradėjus kurti NYLA ir užhaipinus visus šūkčiojimais „podkastai, podkastai!“ sutikau draugą, visą laimingą. „Perklausiau „S-Town“, – pasakė. – Visą. – Dabar supranti“, – atsakiau. – Jo… Turi pajausti.“ Išties turi. Pabandykit

Kaip klausytis podkastų

Paimk telefoną, įsidėk ausines

Jei naudoji „iPhone“, atsidaryk „Podcasts“ programėlę (ji jau yra įdiegta), jei „Android“ – parsisiųsk „Stitcher“.

Suvesk norimo podkasto pavadinimą, užsiprenumeruok epizodus, klausyk.

Patarimas: kai esi Wi-Fi zonoje, parsisiųsk epizodus į telefoną, kad nereikėtų mokėti už 4G gigabaitus stryminant.

Dar šiek tiek Karolio podkastų rekomendacijų:

Muzika: New York Times Popcast – geriausio Amerikos laikraščio muzikos kritikai kas savaitę susėda aptarti esminę muzikos temą. Pavyzdžiui, surengia 40 minučių naujo „Arcade Fire“ albumo aptarimą, kurio klausytis įdomiau nei paties albumo.

Psichologija: The Hilarious World of Depression – komikas susitinka su kitais komikais pasikalbėti, kaip išgyveno depresiją.

Kultūra: NPR Pop Culture Happy Hour – naujausių popkultūros kūrinių analizė. Čia aptarti „Game of Thrones“, „Twin Peaks“ ir netgi „Visatos sergėtojai 2“. Niekur kitur neradau tokios gilios, bet kartu smagios apskritojo stalo diskusijos apie dalykus, kuriuos dažnai nurašome kaip popsą.

Politika: BBC HARDtalk – trumpi interviu su esminiais pasaulio visuomenės veikėjais, užduodant jiems labiausiai konfrontuojančius klausimus. Kaip Edmundo Jakilaičio „Dėmesio centre“, tik tarptautiniu mastu ir su dar mažiau gailesčio.

Naujo žurnalo „370“ numerio jau kitą savaitę ieškokite kavinėse, baruose, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Visos platinimo vietos čia [6].