Turi nešti meilę ir gėrį

Vienio suvokimas Tatjanai atėjo po ajavaskos ceremonijų ir mėnesio, praleisto džiunglėse. Ten ji buvo viena. Tik retkarčiais ją aplankydavo vedlys indėnas.

"Toje vietoje griežtai draudžiama naikinti džiungles, medžioti gyvūnus. Buvo ir ašarų, ir laimė, suvokus, kad esi vienas organizmas, – švytėjo Tatjana. – Išjungus protą, jaučiausi kaip vaikas. Kai aplankė tokia būsena, nieko nebijojau ir kartu buvau apsaugota. Suvokiau, kad atėjęs su meile, ją ir jausi, tokio atsako ir sulauksi."

Ten ji išbandė ir Amazonės dietą: tris kartus per dieną gėrė vaistažolių nuovirus, o kartą – suvalgydavo porą bulvių, nedidelę žuvytę ir kelis brokolius.

Tatjanai įspūdį padarė ir senas, 130 metų sulaukęs vadas.

"Judrus, energingas, jo jauniausiam sūnui – 15 metų, o žmonai – apie 50. Ji jau, regis, šeštoji, – šyptelėjo Tatjana. – Ir jo dažnos kalbos sukosi apie seksą."

Dar didesnį įspūdį paliko ceremonija pas 90 metų šamanę, kuri išsaugojo senąsias tradicijas.

"Ajavaska – ne narkotikas, kaip mano kai kurie žmonės, – šyptelėjo baltarusė. – Juolab kad jo nesinori, nuo šio gėrimo iš lianos, pykina, būna sunku. Svarbu, kaip sakė Martinas, visa ceremonija. Ir didelė atsakomybė, atėjus suvokimui, nes keiti gyvenimą. Turi nešti meilę ir gėrį, tuo dalytis su žmogumi, gamta, visata. Tu esi vienis."

Žvelgti tarsi nuo kalno

Taip, dabar nėra lengva rasti gilias tradicijas išsaugojusių ir patyrusių šamanų: turistams ceremonijas dažnai atlieka nepatyrę vedliai.

Reikia keliauti gilyn į džiungles su vedliu į atokiausius kaimus.

Kas, keliaujant po džiungles, jiems buvo baisiausia? "Šiukšlės. Amazonėje telkšo kalnai šiukšlių, daugybę plastiko", – atsiduso Martinas.

Tatjanai kelionė arkliu siauru takeliu greta bedugnės buvo niekis, kai ajavaskos metu šamano vedama ji išvydo ir žemutinius, tamsos pasaulius.

"Pirmapradės baimės žodžiais nenusakysi. Bet viskas – kaip sluoksniuotas pyragas. Neparagaudamas apačios, nesuvoksi saldumo, šviesių, lengvų vibracijų, – aiškino Tatjana. – Be nakties nebūtų dienos, be tamsos – šviesos. Norint tai suvokti, reikia ir baisių patirčių. Ir tik tai suvokus, prisiimti atsakomybę."

Žmonija, pabrėžė Martinas, gyvena tarsi amplitude. "Dabar į priekį žvelgiame tarsi iš apačios į sieną, – teigė etnologas. – Tačiau prisiminkime, kad kadaise buvome itin išsivysčiusi civilizacija. Ir todėl pabandykime žvelgti į priekį tarsi nuo kalno."