Dūko jauni ir seni, ypač vaikai. Iš pat ryto kiekvienas pas savo krikštamotę bėgdavęs atsiimti savojo margučio, o ypatingai girdavęsi tie, kuriems krikštamotės Kalėdų eglutes būdavo pagaminusios.

„Tai buvo ta diena kai vaikai eidavo kiaušiniauti. Susiburdavo ir eidavo per kaimą, užeidavo į kiekvieną pirkią, pasveikindavo ir laukdavo to jiems skirto margučio. Tai antra diena yra vaikų žaidimai, kiaušiniavimas, lalavimas, turbūt pati smagiausia Velykų diena“, – pasakoja Liaudies buities muziejaus vyr. muziejininkė Nijolė Andrejevienė.

Giedodami velykines giesmes per kaimą traukdavo ir lalautojai. Balsingieji giesmininkai linkėdavo sveikatos, laimės ir sėkmės ištisus metus.

Per Velykas suptasi supuoklėse ir tikėta – kuo aukščiau pakilsi, tuo augmenija greičiau augs, bus vešlesnė. Žeme ridinėjami margučiai, sakoma, taip pat gyvybę žemėje budindavę.

Velykos yra pavasario darbų pradžia ir margutis simbolizuoja, kad jau prasideda pavasario džiaugsmai, pavasario darbai.

„Margutis, susilietęs su žeme, perduoda savo gyvybingumą ir žemė tuomet pasiruošus gimdyt, augmenija augt, klestėt, tai natūralu. Velykos yra pavasario darbų pradžia ir margutis simbolizuoja, kad jau prasideda pavasario džiaugsmai, pavasario darbai“, – aiškina Liaudies buities muziejaus vyr. muziejininkas Vingaudas Baltrušaitis.

Velykos buvo švenčiamos keturias dienas. Trečiąją Velykų dieną buvo laistomasi vandeniu. Tikėta, kad taip pasišalins visokias blogybės, bus geras derlius ir sveikata. Ketvirtąją – ledų – dieną, kad vasarą ledai neiškapotų javų, būdavo negalima dirbti: arti, akėti, net kuolo žemėn kalti.

Velykinės linksmybės, pasak muziejininkų, baigdavosi per Atvelykį, tuomet prasidėdavęs darbymetis.