– Kodėl teigiate, kad jie stiprūs? Kur reikia tos stiprybės?

– Visų pirma jie stiprūs psichologiškai. Nežinau, kaip kiti sureaguotų į tą centimetrą, bet kaip [šauniai] Ramunė sureagavo... Tas pats Ramūnas. Jis buvo sveikas patyręs sportininkas, bet patyrė sporto traumą. Dabar jis važinėja neįgaliojo vežimėliu, bet mes su juo visur nueiname – ir pavalgyti, ir vakare išeiname į miestą, jeigu reikia. Jis nesijaučia ir aš nejaučiu, kad kažkas būtų ne taip.

Tai parodo, kad nesvarbu, kokiam kūno pavidale yra žmogus. Manau, svarbu, kas jo galvoje, širdyje, ką jis galvoja, kiek yra stiprus psichologiškai.

Kai išgirstu sveikus žmones sakant „kaip sunku gyventi“ [...], galvoju, kodėl žmonės taip daro? Kodėl žmogus, kuris nebegali vaikščioti, vis tiek sugalvoja, ką daryti? Tada supranti, kad tai stiprybė. Manau, kad jie tikrai labai stiprūs žmonės.

– Ko gero, būtų gana lengva, užsidaryti nuo visko, paskęsti kokiame nors alkoholizme, pasiduoti. Turbūt čia ir reikia stiprybės?

– Mano paties situacija tokia... Galėjo būti ir vienaip, ir kitaip. Kas nulėmė tokį apsisprendimą? Kai prabudau iš komos, nevaldžiau kairės kojos. Tikrai buvo sunku. Gydytojai svarstė, ką daryti, gal tą koją amputuoti. Buvo labai sunku.

Po avarijos supratau, kad reikia eiti iki galo. Pirma kilusi mintis – kuo greičiau pradėti vaikščioti. Tai ir bandžiau pasiekti.

– Ar su jumis dėl to buvo tariamasi?

– Taip, buvo tariamasi. Dvi savaites po prabudimo vis ateidavo gydytojas ar seselė, kuri mankštindavo tą koją, nors jos ir nevaldžiau. Kažkada prabudęs galiausiai pajudinau kojos pirštus. Tai buvo požymis, kad viskas gali būti neblogai. Tada vėl pakilo ūpas. Pagalvojau – bus taip, kaip bus, bet turiu kažką daryti ir kažko pasiekti. Sporto mintyse dar nebuvo, nors ir sportavau visą gyvenimą.

– Bet tai darėte savo malonumui?

– Studijavau kūno kultūrą ir sporto pedagogiką, specializavausi būtent disko ir rutulio srityje. Būdamas sveikas dalyvavau ir Lietuvos čempionatuose, studentų varžybose. Nepasiekiau aukštų rezultatų, bet nebuvau ir iš paskutiniųjų. Buvau kažkur per vidurį.

Labai sunku prasimušti į tą profesionalų sportą, nes, norint prasimušti į profesionalų sportą, turi kovoti Europos, pasaulio lygio varžybose, iškovoti prizines vietas. Tokio lygio, kad galėčiau sportuoti kaip profesionalas, tikrai nebuvau pasiekęs.

Po avarijos supratau, kad reikia eiti iki galo. Pirma kilusi mintis – kuo greičiau pradėti vaikščioti. Tai ir bandžiau pasiekti. Grįžęs į Lietuvą to siekiau metus. Po pusmečio pradėjau vaikščioti normaliai.

nebuvau apsisprendęs kur, pirma mintis buvo viską daryti, kad kuo greičiau pradėčiau vaikščioti. Tai ir dariau. Metus laiko grįžęs į Lietuvą tai ir dariau. Po pusmečio kažkur pradėjau vaikščioti normaliai.

Beveik visą vasarą praleidau reabilitacinėje ligoninėje. Ten atvažiavau jau paeidamas, nors tai daryti dar buvo sunku, bet jau nueidavau 200–300 m.

– Ar yra kas nors aplinkiniuose, kas jus erzina? Ar nėra taip, kad kokia nors pernelyg dažna užuojauta kaip tik siutina ir motyvuoja dar labiau stengtis?

– Suprantu, ką turite omenyje. Taip kažkada buvo, bet dabar visuomenė labai šauniai priima neįgaliuosius. Tie patys universitetai – jeigu nori, gali studijuoti. Taip pat yra su mokyklomis, darbdaviais. Tikrai nėra taip, kad dėl negalios reiškiama didelė užuojauta. Keičiasi laikai, pasaulis, mūsų žmonių pasaulėžiūra. Apskritai viską keičia ir naujos technologijos.

Nors žmogus nemato, jis gali keliauti po Europą, važiuoti į Italiją, Prancūziją. Tai jis daro ne su komanda, o pats. Tai parodo, kad mūsų pažiūros plečiasi. Visi labai gražiai sutaria.

Tikiu, kad žmonės su vežimėliais erzina, kad dar daug kur pastatai, viešos vietos nėra pritaikytos. Kai kalbu su jais, suprantu, kad situacija nebloga, bet dar nėra ir gera.