Joje diskutuota apie tradicinių lietuvių rūbų reikšmę, sklaidos būdus ir priemones, gamybos aktualijas ir visuomenės švietimą, ypač vaikų ir jaunimo, dalintasi mintimis apie tautinių drabužių ir šiuolaikinės mados sąveiką.

Tautinis kostiumas šiandien, kaip etninio tapatumo forma, yra šalies kultūros išraiška, neatskiriama mūsų istorijos paveldo dalis, vienas iš svarbiausių tautos ir valstybės simbolių – juo vilkima per nacionalines ir šeimos šventes, tarptautiniuose renginiuose.

Jau seniai pastebėta, kad apie skirtingų tautų papročius, pasaulėjautą ir grožio supratimą iškalbingiausiai liudija jų drabužiai. Ši mintis paskatino išsaugoti etninių tradicijų savitumą ypatingoje simbolinėje aprangoje – tautiniame kostiume. Vis labiau įsigalintis tautinio kostiumo variantas – kiek įmanoma tiksliai rekonstruota XIX–XX a. pradžios lietuvių tradicinė apranga. Ją atkurti padeda išlikę senoviniai drabužiai, anų laikų piešiniai bei aprašymai ir, suprantama, moksliniai šio istorinio paveldo tyrimai.

Šalia vėliavos ir himno yra tautinis kostiumas, jau daugelį metų neatsiejamas nuo pažangios valstybės simbolio.

Stebėdamas suintensyvėjusį ir augantį viešų valstybei atstovaujančių asmenų bei visuomenės tautinio kostiumo statuso suvokimą, Lietuvos nacionalinis kultūros centras (LNKC) drauge su Lietuvos nacionaliniu muziejumi, Lietuvos Respublikos Seimo kultūros komitetu, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijomis vasario 13–14 d. surengė tarptautinę konferenciją „Tautinis kostiumas šiandien“.

Renginio svečius su Tautinių kostiumų metų pradžia sveikino ir gerų prasmingų darbų linkėjo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas Rolandas Zuoza, LNKC direktorius Saulius Liausa ir Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys.

„Šalia vėliavos ir himno yra tautinis kostiumas, jau daugelį metų neatsiejamas nuo pažangios valstybės simbolio. Turime apmąstyti, kaip perduoti ateities kartoms tautinio kostiumo išsaugojimo ir ugdymo idėją“, – konferencijoje kalbėjo LNKC direktorius S. Liausa. Jis pabrėžė, kad vertybių supratimas privalo būti ugdomas – edukacinė veikla tampa vis aktualesnė, tad labai svarbu, kad pažintis su mūsų tautos tradicijomis prasidėtų jau nuo pirmųjų pamokų mokykloje.

Konferencijoje taip pat pristatyta LNKC veikla bei vaidmuo saugant ir atkuriant tautinio kostiumo kolekciją. Įstaigos atstovė dr. Teresė Jurkuvienė pristatė tautinių kostiumų ypatumus ir jų gamybos perspektyvas, pasidžiaugė, kad centras šiuo metu sulaukia itin daug užsakymų – per metus pagaminama beveik 500 kostiumų. Vyko diskusija apie gamybos problemas, susijusių amatų išsaugojimą, aptarti Tautinio kostiumo metų tikslai ir tikėtini rezultatai. Apie tautinių drabužių politiką savo šalyse pasakojo užsienio specialistai.

Estijos liaudies meno ir amatų sąjungos pirmininkė Liina Veskimagi-Ilste pasakojo apie tautinio kostiumo gamybą, šių aprėdų ir senųjų amatų pritaikymą moderniam dizainui – nuo 2005 m. jos vadovaujama sąjunga kartu su Estijos dizaino institutu įsteigę naują, sertifikuotą prekės ženklą, sėkmingai kuria jaunimui skirtą drabužių kolekciją, kurioje derina tradicinius raštus ir spalvas, išlaiko etninės aprangos stilių.

Apie Norvegijos tautinio kostiumo instituto veiklą ir rezultatus pasakojo šio instituto direktorė Camilla Rossing, Latvijos nacionalinio kultūros centro taikomosios liaudies dailės ekspertė Linda Rubena pristatė latvių tautinio kostiumo aktualijas, pranešimą apie tautinio kostiumo gamybos mokymus skaitė Estijos draugijos „Liaudies kostiumas“ pirmininkė Anu Randmaa.

Tautinio kostiumo reikšmė

Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaitė pristatė muziejaus vaidmenį atkuriant ir gaminant tautinius kostiumus. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyriaus mokslo darbuotoja dr. Irma Šidiškienė apžvelgė archyvinę ir šių dienų mokslinę tiriamąją literatūrą, skirtą nacionalinei lietuvių aprangai.

Pranešimus apie asmeninio bei tautinio kostiumo kolektyvams įsigijimo galimybes, šiuos rūbus gaminančių įmonių darbo problemas ir vaikiškus tautinius kostiumus konferencijoje skaitė Klaipėdos etnokultūros centro Liaudies dailės studijos koordinatorė Elena Matulionienė, UAB „pas Mariją“ direktorė Marija Simanavičienė, VšĮ „Tautinio kostiumo studija“ direktorė Asta Vandytė ir folkloro ansamblio „Serbentėlė“ vadovė Daiva Bradauskienė.

Mintimis apie tautinio kostiumo vietą ir reikšmę nacionalinėje kultūroje dalinosi Vilniaus dailės akademijos prorektorė prof. Eglė Ganda Bagdonienė, apie tautinius drabužius ir jų vaidmenį šiuolaikinės mados kontekste, kokius kostiumus reiktų pasiūti vaikams bei apie tautinio kostiumo instituto reikiamybę Lietuvoje kalbėjo drabužių dizaineris Juozas Statkevičius.

Remdamiesi konferencijoje išdėstytais teiginiais, svarstytomis problemomis, siūlymais, dalyviai priėmė rezoliuciją, kurioje aptariami planai stiprinti kultūros, švietimo, žemės ūkio, užsienio reikalų ir kitų žinybų bendradarbiavimą, išplėsti tautinio kostiumo prieinamumo, pažinimo ir įsigijimo galimybes visuomenei, ypač jaunajai kartai, didinti reikalingų medžiagų gamybos ir paslaugų pasiūlą, sukurti ir įdiegti tautinio kostiumo sertifikavimo sistemą, remti liaudies drabužių tyrinėjimus, skatinti kūrybą, kuri remtųsi tautiniais drabužiais. Atkreipdami dėmesį į fragmentišką jaunimo švietimą tautinio kostiumo vaidmens, paskirties, ypatybių ir kitais susijusiais klausimais mokyklose, LNKC pakvietė Švietimo ir mokslo ministeriją prisijungti prie Dainų šventės tradicijos tęstinumo programos ir finansuoti tautinių kostiumų įsigijimą moksleivių mėgėjų meno kolektyvams. Nuogąstauta, kad Kultūros taryba neskyrė finansavimo daliai su Tautinio kostiumo metais susijusių renginių, tad jie gali neįvykti dėl lėšų trūkumo.