– Kas paskatino jus kalėdinių žaisliukų kolekcijai pasirinkti Žygimantų dvaro ir XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių tautinio kostiumo temas?

– Pasirinkti Žygimantų dvaro temą pastūmėjo vyras (kompozitorius Giedrius Kuprevičius red. past.), rašydamas operą "Karalienė Bona". Perskaičiau daug literatūros šia tema ir įgytos žinios paskatino mane kurti.

Rėmiausi realiomis istorinėmis asmenybės. Todėl kiekvienas žaisliukas turi savo veidą, emocijas, nuotaiką.

O tautinio kostiumo tema radosi dar mokytojaujant, kai supratau, jog vaikai apie tautinį kostiumą nežino nieko. Kodėl kitos tautos didžiuojasi nacionaliniais drabužiais, o mes ne? Užsienio šalyse žmonės puošiasi tokiais drabužiais, eina į oficialius renginius, o lietuviai, priešingai – varžosi, gėdijasi dėvėti tautinius drabužius.

Gyvenimas turi dvi puses: gerąją – blogąją, gražiąją – negražiąją, ir  per šiuos priešingus dalykus žmogus tampa sąmoningas. Juk negalima kasdien valgyti pyrago, reikia ir juodos duonos atsikąsti. Todėl šios dvi žaisliukams pasirinktos temos natūraliai susisiejo tarpusavyje. Jei yra dvaras – šalia jo turi būti liaudis. Tačiau neradau medžiagos, kaip Žygimantų dvaro laikais atrodė kaimiečiai, todėl dekoratyvioms žasiliukų variacijoms pasirinkau XIX a. pab. – XX a. pr. tautinio kostiumo modelius.

– Ar kurdama kalėdines dekoracijas eglutei stengiatės autentiškai atkartoti lietuviško tautinio kostiumo visumą?

– Tautinių kostiumų nekopijavau, kadangi kūriau ne autentiškomis medžiagomis. Žaisliukai tai – dekoratyvinė interpretacija, jei būčiau kūrusi kopijas, reikėtų pasirūpinti išaustomis medžiagomis, atkartojančiomis tautinių drabužių spalvas, raštus, faktūrą, o pats žaisliukas tuomet taptų meno kūriniu. Man norėjosi, jog žaislai būtų arčiau žmonių, juos džiugintų. Didelis malonumas kurti tokius dalykus ir jais dalytis.

– Kurdama Žygimantų dvaro tema siekėte atspindėti bendrą Renesanso laikotarpio estetiką, ar norėjote perteikti konkrečias istorines detales?

– Svarbiausia kuriant šią kolekciją buvo iki vaikų ir suaugusiųjų atnešti žinią, jog turime kuo didžiuotis, nes mūsų žmonės nevertina to, ką turi. Norisi pakelti tautos savivertę.

Apėmė noras pasidžiaugti savo istorija, istorines žinias perteikiant kitokia forma. Juk tik tai, kas yra įvykę praeityje, leidžia mums eiti į priekį. Turime išmokti neneigti savęs, nes neigdami po truputį ištrinsime save iš istorijos.