Atsakymų į šiuos klausimus ieškota pirmojoje sezono diskusijoje eksperimentinėje meninių projektų erdvėje "Kabinetas", kuria užbaigta tarp Kauno ir Londono gyvenančios menininkės Evelinos Šimkutės paroda "Objektai".

Diskusijoje, be pačios menininkės, dalyvavo kultūrologas, parodų kuratorius, dėstytojas Jurijus Dobriakovas, dailėtyrininkė, parodų kuratorė, kultūrinių renginių organizatorė dr. Aušra Trakšelytė. Pokalbį moderavo menotyrininkė, meno vadybininkė, "Kabineto" kuratorė Vaida Stepanovaitė.

Patirtys ir atstumai

Pirmojoje Lietuvoje surengtoje personalinėje jaunosios kartos autorės parodoje kvestionuojamos atsiminimų, asmeninių patirčių, geografinio atstumo temos.

E.Šimkutės tyrimų laukas – Šilainių mikrorajonas, kuriame menininkė užaugo. Jam buvo skirtas ir E.Šimkutės inicijuotas projektas "Silainiai project", kuriame dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai. Reziduodami autentiškoje aplinkoje, jie kūrė dedikuodami savo darbus būtent šiam mikrorajonui.

Personalinėje parodoje E.Šimkutė pristatė du objektus: plieninę čiuožyklą ir betoninį apskritimą. Šie objektai – šiame gyvenamajame rajone esančių vaikų žaidimų aikštelių kopijos, kuriomis autorė analizuoja individualias žiūrovų patirtis.

Periodiškai grįždama į Kauną, autorė ilgą laiką kūrė fotografijų serijas, kuriose fiksavo, kaip keičiasi jos gimtasis mikrorajonas. Serijos buvo eksponuojamos Londono galerijose. Tuo menininkė siekė stebėti publikos reakciją, kuriai įamžinti vaizdai nesužadino asmeninių patirčių.

Galiausiai E.Šimkutė apsisprendė ieškoti kitokios raiškos formos – pasirinko skulptūrą, kurią galima patirti erdviškai, pajusti fizinį kontaktą. Taip Londone buvo sukurta čiuožykla, proporcijomis atkartojanti sovietinėse žaidimų aikštelėse buvusias čiuožyklas.

Betoninis apskritimas sukurtas Kaune, analizuojant Šilainių mikrorajono architektūrą. Apskritimas – dažniausiai mikrorajone pasikartojanti forma, kuri E.Šimkutės parodos kontekste gali būti suvokiama kaip smėliadėžė.

Tarp kopijos ir originalo

Objektai – čiuožykla ir smėliadėžė – nėra pasiskolinti iš kurios nors žaidimų aikštelės ir eksponuoti galerijos erdvėje su visa savo istorija, kuri susitelkusi po apsilupinėjusių dažų sluoksniais, įbrėžimais, įlinkimais, nuskilimais ir pan. Autorės objektai – blizgančios, švarios kopijos, atmetančios praeities ženklus.

"Kopijos atsiradimas institucinėje erdvėje nebestebina. Ji gali turėti daug reikšmių: pats objektas gali būti geidžiamas meno kolekcininkų, lygiai taip pat jis gali prarasti savo fizinę vertę, į pirmą planą iškeliant emociją, kurią jis sukelia, diskursą, kurį paskatina. Įdomus būtų E.Šimkutės objektų atsiradimas viešojoje erdvėje: ar jie megztų kitokį dialogą, nei būdami uždaroje galerijos erdvėje? Kaip į juos sureaguotų vaikai: ar žaidimams rinktųsi naują objektą, ar seną, apibraižytą? O gal ilgainiui autorės kūriniai susilietų su bendra aplinka ir taptų vienu iš kiemo elementų?" – retoriškai klausė dr. A.Trakšelytė.

Į tai menininkė atsakė, kad norėjo pasielgti etiškai: "Šilainiškiams šiuolaikinis menas dar ne iki galo suvokiamas, todėl nesinorėjo savo kūrinių drastiškai integruoti į jų erdvę. Norėjosi pokalbį su vietos žmonėmis pradėti per atstumą, o būtent objekto atsiradimas galerijos erdvėje sukuria atstumą tarp kūrinio ir auditorijos."