Daugelis siuvėjų turėjo savo nuolatinius klientus ir tai paaiškina, kodėl siuvyklų Kaune buvo tiek daug. Įprasta buvo lankytis pas siuvėją, kuris dirbo kliento gyvenamajame rajone. Ir visai nesvarbu, kad dažniausiai madingų drabužių buvo ieškoma užsienyje – siuvėjas turėjo būti čia pat ir gerai pažįstamas.

Tik vienas kitas kaunietis specialiai rinkosi pripažintą siuvėją ne iš savo aplinkos, todėl pasaulinės krizės metais sunkokai vertėsi net tokie visuomenės gerai įvertinti siuvėjai kaip Andrius Grincevičius, Kazys Kuosaitis, Juozas Močiškis ir kiti. O geras siuvėjo Volfo Jalovo vardas dar negarantavo pasisekimo jo žmonos korsetų siuvimo kursams, įsikūrusiems ten pat, kur ir V.Jalovo siuvykla bei kursai.

Reklama originalumu neišsiskyrė

Reklama spaudoje buvo efektyvi siuvykloms įsikuriant ar joms persikeliant į naują vietą ir supažindinant klientus su nuolaidomis ir naujovėmis. Tikriausiai dėl to siuvyklos ilgai naudodavo tą pačią, jų klientams įprastą ir dažniausiai nelabai patrauklią reklamą. Kartais joje būdavo tik tekstas, geriausiu atveju – kuklus vyro ar moters siluetas. Skirtingų siuvyklų reklamos buvo vienodos.

Išsiskyrė tik trečiajame dešimtmetyje spausdintos siuvyklų reklamos. Turbūt todėl, kad siuvyklos tuo metu dar tik kūrėsi ir stengėsi patraukti kuo daugiau klientų. Tuo laikotarpiu taip pat buvo gausu reklamų, perspėjančių dėl įvairiausių falsifikacijų ir noro pasipelnyti spekuliuojant žinomo siuvėjo vardu.

Įdomia reklama išsiskyrė korsetų dirbtuvė "Žanett", tačiau ir jos reklamos nedažnai keitėsi. Firminį nekintantį siuvėjo siluetą savo reklamoje vaizdavo Kazio Kuosaičio siuvykla – tai geras pavyzdys, kai reklama tampa simboliu, iš kurio galima atpažinti konkretų siuvėją. Įdomu, tačiau nė vienas siuvėjas nesinaudojo savo paties atvaizdu kaip reklama. Pripažintų siuvėjų reklamų tekstai beveik nesiskyrė nuo kur nors miesto pakraštyje veikiančios siuvyklos reklamų. Kaip jau minėta, pagrindinis reklamos akcentas buvo lygiavimasis į Paryžiaus madą.

Laikinosios sostinės spaudoje taip pat buvo gausu pasaulines mados tendencijas reklamuojančių straipsnių ir nuotraukų. Tačiau tik vienas periodinis leidinys buvo skirtas specialiai madai – tai "Mados – siuvėjų menas" (1933–1934, išėjo trys šio gražaus, siuvėjo Juozo Bernoto redaguoto, spalvoto leidinio numeriai).

O štai Šiauliuose siuvėjo J.Chmieliausko rūbų kirpimo akademija leido madų ir kirpimo žurnalą "Siuvėjo patarėjas" (1924–1926, 1930), skirtą siuvėjams. Pasak Tairos Žilinskienės (XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos drabužių mados / Taira Žilinskienė // Liaudies kultūra. 2005, Nr. 5), madų žurnalą leido ir Ruvinas Faivušas Frankas, firmos "Francomode", prekiavusios užsienio madų žurnalais, savininkas. Šio fakto, deja, patvirtinti negalime, nes T.Žilinskienės nurodytoje archyvinėje byloje (KAA, f. 209, ap. 2, b. 8892, l. 1–10) yra informacija tik apie madų žurnalų agentūros "Francomode" (veikė nuo 1931 m. Kęstučio g. 27) prekybą užsienio madų žurnalais ir manekenais. Dalis 1934 m. Latvijoje pirktų manekenų liko stovėti firmoje ir 1935 m. Galima spėti, kad jie buvo aprengti drabužiais, pasiūtais pagal prekiaujamų žurnalų iškarpas, taip reklamuojant parduodamus žurnalus (R.F.Frankas buvo ir siuvėjas).

Naujausių madų žurnalų iš Berlyno, Londono, Paryžiaus, Vienos taip pat buvo galima gauti centrinėje laikraščių ekspedicijoje "Spauda", kur buvo madų žurnalų sandėlis. Tačiau mados reklama šio sandėlio darbuotojai neužsiėmė.

Apžvalgos ir patarimai

Keletas periodinių leidinių turėjo atskirus mados skyrelius arba puslapius, o kituose neperiodiškai pasirodydavo madų apžvalgos ir reklaminės madų nuotraukos. Tačiau tokių leidinių taip pat nebuvo daug.

Madingų drabužių reklama dažniausiai buvo iliustruojama pasaulinės mados pavyzdžiais iš užsienio madų žurnalų. Maloni išimtis buvo "Sekmadienio" laikraštis, kurio "Moterų skyrelio" mados rubrikoje panelė Zuzė pristatydavo mados tendencijas, iliustruojamas šio laikraščio manekenių.

Mažytės, ne visada kokybiškos mados fotografijos, spausdintos 1930–1933 m., gal ir nebuvo labai patraukli reklama, bet jos mums brangios dėl to, kad madas tose nuotraukose demonstruoja ne kokia užsienio žvaigždė, o lietuvaitė. Dėl tos pačios priežasties vertingos žurnalo "Žvilgsniai" nuotraukos. Jose artistė Nelė Vosyliūtė su Zojos Kempinskienės skrybėlių salono skrybėlėmis, madų salono "Smart" vakarinės suknelės, siuvėjo Juozo Močiškio pasiūto kostiumo pavyzdžiai ir kt.

Žurnale "Žvilgsniai" išspausdintas ir vienas pirmųjų straipsnių apie mados renginį Kaune, "Metropolio" salėje. Straipsnis buvo parengtas užsienio mados specialisto. Šiame žurnale taip pat galima rasti straipsnį skambiu pavadinimu "Paryžius Kaune: pas Kauno modistes pasižvalgius" (Žvilgsniai. 1933, Nr. 1, p. 28, 31), kuriame publikuojamas interviu su garsiąja skrybėlių salono savininke Z.Kempinskiene. Žurnalas "Aš ir Jūs" (1931) taip pat bandė pateikti mados apžvalgas, deja, išėjo tik du numeriai, kurie kuo nors ypatingu mados srityje nepasižymėjo.