– Ar jūs – drąsus žmogus?

– Laikau save ne itin protingu žmogumi, nes neturėčiau elgtis taip, kaip kartais elgiuosi. Po kai kurių savo poelgių išsigąstu. Bet kai teko būti apkasuose, visai nebijojau, o kai sugrįždavau namo, mane apimdavo gilus nerimas. Manau, kad, ištikus pavojui ar grėsmingai situacijai, reikia gintis. Bet ne baime. Gal tą atkaklumą paveldėjau iš savo tėvo, kuris į karą išėjo, būdamas septyniolikos ir sugrįžo, jam pasibaigus, jau subrendęs ir užsigrūdinęs. Net jei prieš mane būtų atsuktas ginklas, neleisčiau, kad mane užvaldytų baimė.

– Kaip jūs elgiatės su išdavikais?

– Niekaip. Bet žinau, kad tokių žmonių šalia manęs yra. Sovietmečiu, kai dirbau kino studijoje „Lenfilm“, kolegos rašė apie mane „donosus“ valdžiai, o po to lyg niekur nieko sveikindavosi. Atsakydavau jiems šypsena. Dievas juos nubaus.

Kaip pasielgčiau su išdaviku mūšio lauke, nežinau. Tik žinau, kad kasdieniam gyvenime pykčio nešioti širdyje nereikia, nes tokiu atveju gyvenimas taptų nepakeliamas.

– Kokia dabar jūsų pati didžiausia svajonė?

– Nustoti dirbti režisieriumi. Man nelabai patinka tai, ką darau ir kas man išeina. Kartais net susimąstau, gal apsirikau, pasirinkdamas režisieriaus profesiją. Juk Rusijoje kai kurie mano filmai nebuvo nė karto parodyti.

– Bet visa Europa jus pažįsta ir vertina jūsų kūrybą.

– Galbūt. Tačiau nekrikščioniška savyje puoselėti puikybę ir joje gyventi. Kuriu tokius filmus, nes kitaip jų kurti nemoku. Rezultatais dažniausiai pats būnu nepatenkintas, nes puikiai žinau, kaip ir ką norėjau padaryti ir kas išėjo.

– Gal tėvynėje nesulaukėte deramo pripažinimo, nes jūsų filmai – nerusiški.

– Sutinku, bet apie tai stengiuosi nekalbėti dėl jums gerai suprantamų priežasčių. Mane auklėjo 19 a. vidurio Europos ir Rusijos literatūra – Gustavas Flaubertas, Charlesas Dickensas, Emilis Zola, Erickas Remarque'as, Levas Tolstojus. Šie kūrėjai man darė didžiulę įtaką. Dėl jų susiformavau kaip asmenybė. Todėl esu literatūros, o ne kinematografijos žmogus, nes to manęs niekas nemokė.

– Vis dėlto tikėtina, kad filmas „Frankofonija“ – ne paskutinis jūsų kūrybinėje biografijoje?

– Jį kūriau su trimis Europos prodiuserinėmis kompanijomis, o šiuo metu Rusijoje man nesiseka rasti prodiuserių, nors ir turiu idėjų dokumentiniam bei vaidybiniam filmams. Konkrečiau nenorėčiau apie juos kalbėti, kad, neradęs finansavimo, neatrodyčiau nerimtai.

– Ar dar nepamiršote savo planų sukurti kada nors filmą apie brolį ir seserį, tarsi užbaigdamas trilogiją – motina ir sūnus, tėvas ir sūnus?

– Galiu tik prasitarti, kad vaidybinio filmo, apie kurį šiuo metu mąstau, scenarijuje yra šios idėjos nuotrupų. Herojai – lenkai ir rusai. Ar filmo kūrimas įgaus pagreitį, sunku pasakyti, nes taip ir neišmokau kaulyti pinigų ir dėl jų keliaklupsčiauti. Oligarchų draugų neturiu, o kai Rusijos oligarchams buvau užsiminęs apie finansavimą, pinigų negavau.

Vienintelis stebuklingas atvėjis – kai visiškai netikėtai gavau pinigų savo filmui „Faustas“, kurių iš kažkokio fondo skyrė pats V.Putinas. Tokio finansavimo, kokį tada iš jo gavau, nebuvau gyvenime turėjęs. Maniau, kad, jei ir nepavyks dar 1980 m. gimusios idėjos įgyvendinti iki galo, tai tikrai išgyvensiu, nes ir taip Dievas leido sukurti nemažai. O kaip bus toliau – nežinia.