Vasarį ir kovą Kauno šokio teatras "Aura" didžiuosiuose miestuose pristato naujausią šokio spektaklį "Pandora". Teatro inicijuotos platformos "Ant AUROS batuto" spektaklį kūrė choreografė Vilma Pitrinaitė – buvusi "Auros" šokėja, prieš dešimtmetį išvykusi į Prancūziją, kur studijavo šokį ir režisūrą, dirbo su įvairiais choreografais.

Jauna choreografė Prancūzijoje turi savo šokio kompaniją, prieš porą metų jos spektaklis "Mis Pasaulis. 2014 Lietuva" buvo pristatytas festivalyje "Naujasis Baltijos šokis". Su V.Pitrinaite kalbamės apie naujausią jos darbą, kūrybines įtakas bei patirtis kuriant Lietuvoje.

– Spektaklį pavadinote "Pandora". Ar ši mitinė būtybė yra raktas į spektaklio temą?

– Spektaklyje kalbu apie nerimą – abstrakčią nelaimės, katastrofos baimę, su kuria susiduriame kasdien. Baimę, nerimą noriu prisijaukinti ir suprasti, todėl šis spektaklis – tai žaidimas, žaidimas kuriant. Nerimas – pernelyg plati tema, reikėjo ją susiaurinti. Tai padaryti padėjo Pandoros mitas.

– Kas šiame mite jums yra svarbiausia?

– Graikų mituose Dzeusas, norėdamas atkeršyti Prometėjui, paprašė Hefaisto iš molio nulipdyti merginą – Pandorą. Kad ji suviliotų Prometėjo brolį, dievai jai suteikė pačius gražiausius bruožus ir įdavė indą. Į jį sudėjo didžiausias nelaimes ir baisiausias ligas. Prometėjo brolis abi dievų dovanas priėmė. Vieną dieną smalsi Pandora norėjo pažiūrėti, kas gi tame inde. Kai jį atidarė, visos nelaimės ir ligos pasklido po visą pasaulį – jos nekalba, tad niekas nežino, kada jos ateis. Pačiame indo dugne buvo viltis, bet išsigandusi Pandora indą uždengė, taigi, ir viltis liko uždaryta.

– Spektaklio programėlėje sakote: "Mes nenorime, kad mums kurtų mitus, norime patys juos susikurti." Tai Piero Paolo Pasolini įtaka, tiesa?

– Nė vienas kūrėjas nepasitenkins kitų sukurtais pasaulėvaizdžiais, bet taip pat neįmanoma išsisukti ir jų nenaudojant. Gyvendami post(post post?)modernios kultūros pasaulyje, negalime nežinoti ankstesnių pasakojimų, bet galime juos perkurti. Susikurdami savo mitą, mes patys susikuriame pasaulio matymą, kaip mes jame gyvename ir kaip elgiamės su tais iššūkiais, kuriuos jis mums pasiūlo.

– P.P.Pasolini labai mėgsta prancūzų intelektualai, tačiau Lietuvoje jis nėra plačiai žinomas. Ką jis jums reiškia?

– Taip, šis rašytojas ir kino režisierius, homoseksualas, aktyvus komunistas Lietuvoje nėra populiarus. Man P.P.Pasolini yra paties aukščiausio lygio menininkas. Jo filme – poemoje "Įniršis", kuriuo rėmiausi, sumontuoti dokumentiniai archyvai, liudijantys žmoguje esantį destrukcijos grūdą – karai, protestai, revoliucijos. Filmą įgarsina pats P.P.Pasolini, skaitydamas lyriškas eiles.

– Esate sakiusi, kad šis jūsų darbas turėtų apimti ir šokį, ir teatrą. Kodėl?

– Man patinka abstraktus šokis, bet juo neįmanoma ko nors pasakyti, galima tik paklausti. Tada savo atsakymą į klausimą susikuria žiūrovas. Savo darbuose mėgstu duoti konkretesnių užuominų, todėl spektaklyje yra teatrališkų, performatyvių momentų. Mano, kaip kūrėjos, paletė susideda iš šokio, teatro ir performanso, todėl tos pačios paletės prašiau ir iš atlikėjų. Tai gali būti judesys, tekstas, tekstas kaip muzika, metaforiški įvaizdžiai – ženklai, simboliai, kurie spektaklyje kuria asociacijų lauką.