Pagal kyšininkavimo rodiklius esame labiau panašūs į sovietinę valstybę, nes kyšininkavimo mastas Lietuvoje, lyginant su kitomis ES narėmis, yra didelė problema, sako „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas. Jo teigimu, „jei Danijoje, Vokietijoje beveik niekas nekyšininkauja, Lietuvoje tai kol kas daro kas penktas žmogus. Skaičiai keičiasi, jie mažėja, bet mažėja per lėtai.“

Virš Lietuvos vyriausybės sklendžia korupcijos šešėlis. Sveikatos apsaugos ministrė socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė apklausta Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrime dėl galimos korupcijos Šiaulių ligoninėje. Lyg to nebūtų gana, ministrė prisipažino davusi kyšį medikui. Tuo metu Darbo partijos deleguota žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, jau įkliuvusi, kai jos ministerijai pavaldi agentūra miltus vargingiesiems pirko dukart brangiau, nei jie kainuoja rinkoje, Liberalų sąjūdžio teigimu, kliūva ir dar kartą – „Kėdainių konservų fabrikas“ tiekė maisto produktus skurstantiesiems didesnėmis kainomis.

„Tvarkos ir teisingumo“ deleguotas aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas penktadienį apklaustas STT tyrime dėl poveikio priimant vyriausybės nutarimą dėl kurortinių zonų pakeitimo. Ministras turi specialiojo liudytojo statusą, o tai gali reikšti, kad byloje yra duomenų apie jo galimą nusikaltimą, tačiau jų nepakanka įtarimams pareikšti. Šioje byloje bus apklausiamas ir premjeras, socialdemokratų vadovas Algirdas Butkevičius.

Apie korupciją Lietuvoje – „Savaitės“ pokalbis su „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovu S. Muravjovu.

– Jeigu kalbame apie vyriausybę, tai šiandien dar nėra įrodyta, kad tie ministrai kalti ir kad jie bus nubausti arba jiems bus iškeltos bylos. Bet ar galima pasitikėti tokiu ministrų kabinetu? Kokia žinia yra pasiųsta visuomenei?

– Manau, į šį klausimą atsakys rinkimai. Man aišku, kad gyvename demokratinėje valstybėje, mūsų šalyje veikia teisėsaugos institucijos ir, jeigu atsiranda informacijos, kurią reikėtų patikrinti, į kurią reikėtų reaguoti, tokie veiksmai, kuriuos matome pastarosiomis savaitėmis, yra tai, ko turėtume tikėtis.

Aišku, visada galima klausti teisėsaugos pareigūnų, ar nėra taip, kad jie dirba nepamatuotai. Būtent dėl to jau daug metų siūlome pradėti matuoti ir teisėsaugos stebėsenos įstaigų darbą, aiškiai susitarti, kokie turi būti jų tikslai, ir matuoti jų efektyvumą.

– Aš noriu prisiminti Nacionalinę kovos su korupcija programą, kuri Seime priimta 2015 metais. Ten yra numatyta „užtikrinti korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų tinkamą kriminalizavimą“, o tam, sakoma programoje, bus „parengti teisės aktų dėl korupcijos viešajame ir privačiame sektoriuose kriminalizavimo projektai“. Ar užtenka šiandien teisės aktų, kad būtų užtikrintas korupcijos kriminalizavimas?

– Teisės aktų visą laiką gali būti daugiau, svarbu nepamiršti, kad teisės aktai patys neveikia. Manau, kad Lietuvoje šiuo metu kaip tik ir turime šį iššūkį. Turime labai daug visokiausių priemonių „ant popieriaus“, tik dauguma įstaigų, kurios turi įgyvendinti Nacionalinę kovos su korupcija programą, nejaučia šeimininko jausmo ir nelabai supranta, kaip šita programa gali jiems padėti. Todėl akivaizdu, kad per ateinančius kelerius metus turime keisti pokalbį apie korupciją ir skaidrumą iš esmės. Manau, kad atėjo laikas prašyti įtaigų vadovų prisiimti dar daugiau atsakomybės.

– Kalbant apie viešuosius pirkimus ir korupciją sveikatos apsaugos srityje, Nacionalinėje kovos su korupcija programoje yra numatyti atskiri uždaviniai. Pirmiausia – apie viešuosius pirkimus. Prieš kurį laiką girdėjau tokią istoriją – turiu prisipažinti, kad tai buvo seniai ir ta istorija man buvo perpasakota. Tai buvo konkursas keliams tiesti ir jame dalyvavo kelininkai. Vienas pasakoja: žinau, kad galiu kelią nutiesti už 150, sakykime, kažkokių pinigų, bet primetu, kad reikės kažkiek atiduoti „otkatų“, pagalvoju, kiek pats galėčiau sau pasiimti, tad pridedu dar 100 ir konkursui pateikiu savo sumą – 250, bet kaip laimi konkursą, pateikęs 800, taip ir laimi. Ar galima teigti, kad dabar ta situacija keičiasi?

– Prisipažinsiu, nesu tikras, kad šita situacija keičiasi iš esmės. Prisiminkime, kad visai neseniai Viešųjų pirkimų tarnyba atliko tyrimą statybų sektoriuje ir paaiškėjo, jog 10 stambiausių bendrovių laimi apie 30 proc. visų viešųjų pirkimų statybos sektoriuje Lietuvoje.

Man pačiam tenka nuolat girdėti, kad statybų bendrovės jau seniai pasiskirstę įtakos sferomis, žino, kuri kuriame regione veikia, aišku, kas ką gali laimėti, o mažesnės bendrovės turi prisitaikyti ir žaisti pagal esamas taisykles. Akivaizdu, kad labai daug kas priklauso ir nuo stebėsenos įstaigų.

– Na, kai kalbame apie viešuosius pirkimus, tai, nors įvardijau tuos 150 pinigų, bet aišku, kad tai yra milijoninės sumos, o ne 100 eurų kyšis. Tuo metu sveikatos sistemoje būtent toks kyšininkavimas yra labai aktualus – tokie nedideli pinigai, „mažoji korupcija“.

– Taip, paprastam žmogui, be jokios abejones, aktualiausias yra kyšininkavimo klausimas. Prieš tai reikėtų pasakyti, kad stambiausia korupcija arba korupcija, dėl kurios mūsų valstybė praranda dar daugiau lėšų, manau, yra viešųjų pirkimų sferoje ir gydytojų atstovams bendraujant su farmacijos įmonių atstovais.

Tačiau paprastas žmogus korupcijos pasekmes pajaučia jau kitaip. Ir dažnai būtent per tai, kad be kyšio problemos neišspręsi. Lietuvos korupcijos žemėlapis rodo, kad kas antras žmogus, pabendravęs su gydytoju, suprato, kad kyšį reikia duoti, kas antras yra davęs.

Džiugu yra tai, kad visuomenės nuostata šiuo klausimu keičiasi. Matome, kad lietuviai iš esmės nebenori duoti kyšio, mano, kad kyšis yra blogybė, tačiau šiuo metu matau vis dar didelį Sveikatos apsaugos ministerijos, savivaldybių, kurios dažnai kuruoja gydymo įstaigas, nenorą suprasti, kad šiam klausimui spręsti reikia daug daugiau pastangų.

– Ar yra paskaičiuota, kokią žalą biudžetui daro korupcija, ar turite kažkokį skaičių, kiek mes dėl jos prarandame?

– Aš manau, kad mes prarandame milijonus, jei ne milijardus. Tikslių paskaičiavimų niekas neturi, galime tik spėlioti. Viskas gali būti paskaičiuota gana paprastai – pagalvokime apie šešėlį, kiek pinigų yra tenai, pagalvokime, kas sudaro šešėlį, ir, manau, kalbėsime apie 20–25 proc. Klausimas – kaip tai pakeisti?

Pagal kyšininkavimo rodiklius dažnai esame labiau panašūs į sovietinę valstybę, nes kyšininkavimo mastas Lietuvoje, lyginant su kitomis ES narėmis, iš tiesų yra problema. Jeigu Danijoje, Vokietijoje beveik niekas nekyšininkauja, Lietuvoje tai kol kas daro kas penktas žmogus. Skaičiai keičiasi, jie mažėja, bet mažėja per lėtai.

– Bet vis dėlto yra viena gera žinia – korupcijos suvokimo indeksas pakilęs aukščiau. Dabar Lietuva yra 32-a, ji pakilo per 7 vietas, turi 61 balą iš 100. Tuo metu pirmoje vietoje esanti Danija turi 91 balą. Tas 30 balų skirtumas – kaip toli mes esame nuo Danijos ir kiek mums laiko gali reikėti ją pasivyti?

– Manau, kad esame gana toli. Skirtumas tarp mūsų ir Danijos šiuo metu yra toks, kaip tarp Mozambiko ir mūsų. Mozambikas, Afrikos valstybė, turi 31 balą. Aišku, daug kas džiaugiasi tuo, kad gavome aukščiausią visų laikų įvertinimą, bet džiaugiamės šiek tiek per anksti.