Atlikdama tyrimą aptikau, jog didžiajai daliai žinomų tarpukario Lietuvos architektų, projektavusių reprezentacines patalpas, tekdavo patiems susiprojektuoti vidaus ir lauko šviestuvus. Vienetinius šviestuvus kūrė ne tik žinomi tarpukario architektai, bet ir dailininkai: Gerardas Bagdonavičius, Antanas Gudaitis, Antanas Tamošaitis, Jonas Prapuolenis ir daugelis kitų. Vietinių profesionalų sukurti gaminiai, nors ir būdami mažuma, bendrame tarpukario dizaino kontekste, sudaro vertingą kultūrinio paveldo dalį. Vienodai svarbūs yra ir natūroje išlikę gaminiai, ir jų nerealizuoti projektai bei eskizai. Išlikusi dokumentacija liudija, kad tarpukariu buvo tęsiamos "art nouveau" laikotarpiu klestėjusios menų ir amatų sąjūdžio idėjos, šviestuvų formoms būdingas dekoratyvumas ir tautinio stiliaus siekis. Gamybai naudotos taurios ir kokybiškai apdirbtos medžiagos: drožinėtas arba aptakiai apdirbtas medis, natūrali oda, įvairūs vario lydiniai, kaldintas metalas, profiliuotas stiklas, vitražinis įstiklinimas ir t. t.

– Kaip buvo komplektuojamas apšvietimas skirtingose gyvenamųjų patalpų zonose?

– Skirtingose gyvenamųjų patalpų zonose įprastai komplektuotas labai nelygiavertis apšvietimas tiek stilistine, tiek ir gaminio kainų prasmėmis. Reprezentacinei gyvenamajai patalpai, vadinamajam salonui, buvo skiriamas didžiausias dėmesys. Puošnų "art deco" ar istoristinį sietyną leisdavo sau įsigyti dauguma tarpukario Lietuvos inteligentų. Antrasis pagal svarbumą ir puošnumą šviesos šaltinis gyvenamosiose patalpose – šviestuvas ant darbo stalo. Šių būdavo ypatingai puošnių, paveldėtų iš art nouveau laikotarpio – su įvairiais secesiniais sklulptūriniais motyvais, alebastro ar natūralios odos gaubtais, stovo padas tvirtintas prie natūralaus akmens pjedestalo. Trečiasis puošnus šviestuvas salone – toršeras. Tačiau jis buvo ne pirmo būtinumo daiktas ir stovėjo toli gražu ne kiekvieno inteligento namuose. Jį gyventojai, kaip ir centrinį salono sietyną, rinkosi pagal finansines galimybes, bet stengdamiesi derinti su bendra patalpos stilistika. Tuo tarpu miegamojo ir vaikų kambariuose patalpos centre buvo tvirtinamas pusapskritimis stiklinis gaubtas, pagalbinės ir sanitarinės patalpos apšviečiamos elementariais balto stiklo „burbulais“, nuleidžiamais ant nerūdijančio plieno kojelės arba tvirtinamais prie pat lubų ar sienos. Jie atitikdavo "bauhaus" interjero stilistiką. Neįperkantiems puošnaus pakabinamo šviestuvo buto salonui, Lietuvos gyventojai jį gamindavosi patys – mėgėjiškai ir namų sąlygomis. Tai būdavo metalinės vielos karkasas aptraukiamas įvairiai dekoruota, drapiruota tekstile, kurios apačia užbaigiama ilgais šilkiniais kutais. Tokio tipo šviestuvų buvimo faktus liudija fotografijos, gyventojų prisiminimai. Tačiau vargiai galima būtų juos vertinti kaip „skoningus“ ar „neskoningus“ daiktus. Vis dėlto, šviestuvo pasirinkimo „sėkmę“ ar „nesėkmę“ tuo metu, kaip ir šiais laikais, lėmė patalpos stilistinė ir emocinė visuma. Tokią įprastai geba sukurti tik profesionalūs autoriai, į kurių rankas patekę net ir „neskoningais“ laikomi daiktai įgauna galimybę tapti meniškais ir originaliais.

– Be įprastų pakabinamų šviestuvų, galbūt namuose buvo montuojamas ir modernesnis apšvietimas?

– Tarpukariu šviestuvas patalpoje atliko ne tik apšvietimo funkciją, jis tapo interjero visumos dalimi. Reprezentatyvumo aspektas, renkantis šviestuvą, buvo toks pat svarbus kaip ir baldų dizaino bei patalpų apdailos pasirinkimas. Dėl to reprezentacinėse patalpose esančių šviestuvų parinkimu rūpinosi profesionalūs architektai.

Moderni laikotarpio naujiena – apšvietimas pradedamas montuoti balduose: sieninėje spintoje ar lentynėlėse prijungtose prie gyvenamojo kambario sofos. Tarpukario laikotarpio apšvietimo išskirtinumas – paslėpta šviesa, sklindanti iš baldų plokštumų, palei sienos plokštumą, kolonas arba lubas. Tuo tikslu patalpoje, pagal architekto parengtus brėžinius, buvo formuojami tubuliarinius šviestuvus pridengiantys karnizai ar įvairiai dekoruotos lubų rozetės.

Tarpukario Lietuvos architektų kuriamas apšvietimas atliko ne tik funkciją, bet kūrė bendrą interjero kompoziciją, formavo patalpos nuotaiką, pabrėždamas išskirtinių baldų ar meno kūrinių formas.

– Kas, kuriant vieningą, skoningą interjerą, tarpukariu buvo svarbiausia?

– Bendri interjero kompozicijos principai tarpukariu buvo tokie patys kaip ir šiais laikais, tik tarpukariu svarbiausias buvo tautiškumo ir Lietuvos valstybės reprezentatyvumo idėjų deklaravimas. „Privalomų“ daiktų interjere nebuvo ir niekas to nenurodinėjo, išskyrus tai, kad viešoje spaudoje daug diskutuota apie tautinį stilių. Tačiau šio stiliaus kūrimo „receptai“ buvo skirtingi. Apie tai nuodugniau pasakoju monografijoje, kuri ateinančiais metais pasieks skaitytojus.

– Kokios šviestuvų tendencijos vyrauja šiuolaikiniuose būstuose?

– Šiuolaikinių šviestuvų estetinę kokybę garantuoja žinomi Vakarų Europos gamintojai, kurie savo produktų sukūrimui gali pasisamdyti profesionalius dizainerius ir architektus. „Skoningais“ vadinamų – gero dizaino šiuolaikinių produktų galima ieškoti ir vienetinių profesionalių Lietuvių autorių kūryboje. Patalpos apšvietimo estetinė sėkmė pasiekiama ne imituojant, o einant originaliu kūrybiniu keliu. Dažnai naujai sukurti produktai būna futuristiniai, vartotojams reikia laiko, kad priprastų prie jų išvaizdos.

– Ar XXI a. žmonės yra pakankamai išprusę ir gebantys savarankiškai kurti savo namų interjerą, ar vis gi reikėtų tai patikėti profesionalui?

– Pagrindiniai estetikos principai žmoguje ugdomi nuo vaikystės. Džiugu, kad didžioji Lietuvos gyventojų dalis šiandien domisi estetikos klausimais, dizaino istorija ir naujovėmis, savarankiškai mokosi „skoningumo“, siekia nors elementariai susitvarkyti savo namų aplinką, kad joje būtų jauku. To siekė ir tarpukario architektai dienraščiuose rašydami švietėjiškus straipsnius apie „taupią, modernišką ir higienišką gyvenamąją aplinką“. Tarpusavyje derinti brangiai kainuojančias apdailos medžiagas, spalvas, baldų formas ir matmenis, prie jų sukomplektuoti dekoratyvaus dizaino skirtingus šviestuvus – atsakinga užduotis net ir labai patyrusiam profesionalui. Tuo tarpu mėgėjiškai komplektuoti brangius interjero aksesuarus ir rizikinga, ir brangu. Šį procesą turėtų koordinuoti profesionalai.

Sovietmečiu buvo gaji tendencija autentiškus tarpukario laikotarpio šviestuvus keisti tuometiniais masinės produkcijos gaminiais. Neretai taip elgiamasi ir šiandien. Tarpukario laikotarpio šviestuvus, ypatingai to paties laikotarpio pastatuose, reikėtų, kiek įmanoma išsaugoti, perkeliant juos į kitas patalpas ar pan.

– Kokią reikšmę tarpukario pastatų architektūroje, jų interjeruose vyravusi estetika turi šiandien?

– Laimė, tarpukario Lietuvoje buvo nemažas būrys puikų išsilavinimą įgijusių dailininkų ir architektų. Tuometines estetines ir technikos naujoves atitinkančių interjerų per trumpą laiką atsirado labai daug, vos keli žmonės nebūtų spėję tiek daug nuveikti. Ant tarpukario architektūrinės estetikos pamato išaugo ir šiuolaikinių Lietuvos architektų bei menininkų karta, susiformavo šiuolaikinis kolektyvinis miestietiškas Lietuvos gyventojų skonis.