Pritaikius vieną šių dienų žurnalistikos šablonų – pašnekovo pavardės testą "Google" paieškos sistemoje – poeto Vlado Braziūno pavardę sistema vos per penkioliktąją sekundės dalį randa 306 tūkst. rezultatų.

Šie tūkstančiai byloja ne vien apie tai, kad poetas yra žinomas ir kad viena šviežiausių su juo susijusių naujienų – ką tik gauta Bernardo Brazdžionio premija: V.Braziūnas yra bene aktyviausias savo kartos rašytojas interneto erdvėje. Vis dėlto akivaizdu, nėra iš tų, kurie besąlygiškai garbina naujausias technologijas. "Kompiuteris – toks daugiafunkcis instrumentas, ne daugiau", – sako kūrėjas.

– Prieš šventes gavote malonią staigmeną – žinią apie jums skirtą B.Brazdžionio premiją. Ar ji jus nustebino?

– Grįžau iš Lietuvos radijo, jau vairavau automobiliuką kieman. Nustebino. Maloniai – šiuo sprendimu kauniečiai pasirodė esantys laisvi žmonės, visai nelinkę lindėti provincialaus kaunietiškumo apkasuose. Garbė jiems! Juk Kaune nesimokiau, nedirbau, nesu koks specialus Kauno adoratorius. Kaip ir B.Brazdžionis buvo, yra ir bus – visos Lietuvos.

– Koks jūsų santykis su B.Brazdžionio kūryba ir jo asmenybe?

– Ankstyvuoju, Lietuvos laikų B.Brazdžioniu, nepakartojamu poetu ir asmenybe (su visu gražiu anuomečiu neokatolicizmu) nepaliauju žavėtis dar nuo studijų metų. Ir ne vien todėl, kad jo šaknys tenai, kur mano basomis išvaikščiota: Stebeikėliuose, Žadeikiuose, pagaliau pačiame mano gimtajame Pasvalyje. Pumpurai – Biržuose. Lapeliai – Kaune ir kitur.

– Kilęs esate iš Pasvalio. Kaip manote, kiek gyvenimas šiame Lietuvos regione turėjo įtakos jūsų kūrybinei pusei? Juk Šiaurės Lietuva – aštrios minties ir alaus tradicijų kraštas. Gal tai susiję?

– Dar ir kaip. Alaus kultūra ir tostai – vienas stiprių šio krašto bruožų. Dar upės, tekančios Latvijon, Lielupės upynan, karstinės smegduobės, sutartinės. Į kai kuriuos panašius mano eilėraščių motyvus laiškuose B.Brazdžionis, puikus improvizatorius, yra net eiliuotai atsišaukęs. Ir B.Brazdžionio tarmiškumas man savas, ir pavardės bendrašakniškumas (mūsų giminės medy brazdžioniškų šakelių taip pat esama). Apskritai to krašto kūrėjų bendrystės nuslėpti neįmanoma: aukštaičių lyrikų dvasia, bet santūri, gili.

– Esate vienas technologiškai moderniausių savo kartos Lietuvos poetų – asmeninis puslapis, aktyvi paskyra feisbuke, eilėraščiai skelbiami įvairiuose tinklalapiuose. Kokia, jūsų nuomone, šiandienių technologijų svarba kūrėjui?

– Svarba? Efektyvesnė žinių, gal kiek ir kūrybos sklaidos (bet čia, savo svetainėj, jau seniai paskui save nebespėju), susižinojimo galimybė. Kompiuteris – toks daugiafunkcis instrumentas, ne daugiau.

– Ar dar tikite klasikine knyga bei rašaliniu parkeriu? Ar jau reikia priimti naują – elektroninę jų versiją?

– O kodėl – dar? Kitokios knygos ir skaitęs beveik nesu. Tiesa, rašalinį iš kokių dovanėlių kolekcijos vis laikau ypatingesniam parašui, bet taip ir neprireikė. Rašau visokiais tušinukais. Ir, taip, kompiuteriu. Knygos elektroninę formą? Neatmesčiau. Ir pats, tarkim, savo knygų skaitmeninti neatsisakyčiau. Deja, kol kas neįmanoma: Lietuvoje nėra šioje srityje veikiančios autorių teises garantuojančios sistemos.

– Fotografiją taip pat išnaudojate kaip kūrybos formą. Kuo patraukė šis žanras ir ką jame atradote?

– Savitą, tik jai, fotografijai, prieinamą vaizdiniją.

– Kokią matote jaunąją kūrėjų kartą?

– Kaip ir visas buvusias jaunas: ambicingą, margą. Užtat, jei imtumėme šnekėti plačiau, ta šneka išeitų ilga ir taip pat marga.

– Premijos tai ne tik pagarbus apdovanojimas, bet ir piniginė išraiška. Jei ne paslaptis, gal žinote kaip išleisite šią pinigų sumą?

– Nežinau. Gal išleisiu dar vieną naujų eilėraščių rinkinį.

– 2013-aisiais jūsų vardą išvydome dviejų solidžių premijų laureatų sąraše. Tačiau šiemet viešumoje netrūko pastebėjimų, kad Lietuvoje pernelyg sureikšminamos premijos – jos traktuojamos tik kaip savotiška skola vyresnės kartos, jau veik nebekuriantiems menininkams. Esą kur kas geriau būtų atriboti moralinį įvertinimą ir pinigus, pastaruosius skirti jauniesiems kaip paskatą kūrybinei pradžiai.

– Per daug? Kūrėjams, ypač kai kurių meno šakų ir jų žanrų, ištikimai dirbantiems už honorarą, kuris arba joks, arba toks, kad dažnam valdiškos tarnybos "menininkui" sužadintų tik kreivą šypsnį, – kūrėjams premijos yra bent šioks toks įvertinimas ir paskata. Deja, taip pat veikiau simbolinė. Iš literatūros premijų tik keletas, B.Brazdžionio taip pat, yra bent kiek didėlesnės.
Daugiausia premijų tenka vyresnės kartos žmonėms, tai irgi natūralu. Net poezijos atveju. Nors kaip tik yra tiesos, kad geriausi jos kūriniai parašomi, kol kūrėjai dar jauni. Tas natūralumas čia – įvertinimo inercija: jai nugalėti reikia laiko. Tiesa, kai, tarkim, žilaplaukis tarp metų Nacionalinės premijos laureatų pamatai esantis vienas iš dviejų jauniausių, pasijunti šiaip sau. Bet šie dalykai tik konstatuojant ar niurnant neišsprendžiami. Yra ir kita tiesa: kaip tik jaunimo dalyvavimas įvairiose programose (tarkim, Kultūros tarybos) išskiriamas ir skatinamas specialiai. Tad šiokios tokios pusiausvyros esama.

– Ką šiandien kuria ir kaip gyvena V.Braziūnas?

– Rašo eilėraščius, verčia Taraso Ševčenkos "Kobzarių". Dar yra prisiėmęs per daug įvairių visuomeninių įsipareigojimų, kūrybai kenksmingų, bet juos taip pat stengiasi vykdyt dorai.

***

Poetas, prozininkas, fotografas

V.Braziūno prisistatymas virtualiame dienoraštyje:
"Vizitinėje rašau tik vardą pavardę. Bet čia, kaip šeimininkas, turiu prisistatyt vos plačiau.
Gimęs (1952), augęs, mokęsis (iki 1969) Lietuvos šiaurės miestelyje Pasvaly. Vilniaus universitete mokytas daugiausia žurnalistikos ir lietuvių filologijos. Itin svarbi man buvusi ir likusi – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva. Dirbęs daugiausia kultūros, literatūros leidinių redakcijose. Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių PEN centro, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys; Vidurio ir Rytų Europos poetų judėjimo "Cap à l’Est" narys, vienas iš jo steigėjų.
Rašau daugiausia poeziją, taip pat eseistiką, publicistiką, bandau prozą. Fotografuoju. Verčiu kitakalbius poetus ir pats esu verčiamas, – čia, neskubrioje svetainėj, bus galima šio to išvysti.
Prašom į vidų."
Šaltinis: http://vladas.braziunas.net/

Skirdamas 2013 m. nacionalinę kultūros ir meno premiją Nacionalinės meno ir kultūros premijos komitetas išskyrė jo poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką.