Naujojo Susisiekimo ministro socialdemokrato Rimanto Sinkevičiaus būsimų darbų sąraše – planai sušvelninti toną Valstybinėms įmonėms dėl dividendų mokėjimo į šalies biudžetą, grąžinti skrydžius į Kauną, o Lietuvos paštą išlaikyti neprivatizuotą.

– Svarbiausias Susisiekimo ministerijos vykdomas projektas dabar – suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybos. Ar visi darbai bus atlikti laiku?

– Taip, tai svarbiausias darbas. Susisiekimo ministerija taip pat už jį atsakinga. Tai yra uosto ekvatorijos gilinimo darbai. Kadangi šis projektas – nacionalinės svarbos, susiduria keli vykdytojai ir kelios ministerijos, svarbu, kad vienas kitam netrukdytume. Ir mane labiausiai gąsdina, kad Susisiekimo ministerija neužvilkintų uosto gilinimo darbų.

– O tokių požymių yra?

– Tiems darbams atlikti skirtos 135 dienos. Tai greitas darbas, labai greitas. Situacija šiandien – yra paskelbtas tarptautinis darbų atlikimo konkursas, yra penki tinkami pretendentai. Iki šio mėnesio 19 d. baigiasi apskundimo terminai – tada jau bus galima komentuoti pasiūlymo turinį ir laimėtojus. Valdyba turės patvirtinti laimėtoją, bandysime dar kainą nusiderėti, viską darysime, kad išeitų kuo pigiau, bet terminai iš tikro labai trumpi. Kadangi darbai vyks po vandeniu, suprantama, kad nesi tikras, kokį gruntą ten rasi, kiek riedulių. Geologinė struktūra ar kiti nenumatyti dalykai kelia nerimą.

– Jūsų pirmtakas Eligijus Masiulis didelį dėmesį skyrė oro linijų bendrovėms gelbėti, oro uostams. Kokie jūsų uždaviniai šiame veiklos bare?

– Man nerimą kelią Kauno oro uosto reikalai. Dėl man nesuprantamų priežasčių pasikeitė jų požiūris į oro uosto specializaciją, į kokią paslaugų rinką jie orientuojasi. Vilnių visą laiką laikiau prestižiniu oro uostu. O Kauno oro uostas turėjo būti pigių skrydžių uostas, krovinių uostas, kuriame būtų atsiradęs labai patogus intermodalinis terminalas. Ligi šiol nesuprantu dėl ko, bet staiga imta ir įsileista į Vilnių pigių skrydžių bendrovę – viskas susimaišė. Tada sumažinti mokesčius ėmė reikalauti ir kitos prestižinės bendrovės. Iš Kauno visi pradėjo išeiti ir jis liko nuošaly.

– Visiškai natūralu ir suprantama, kad daugiausia skrydžių vykdoma sostinės oro uoste.

– Taip, bet valstybė turėjo laikytis strategijos padalyti pagal specifiką. Čia skirtingi rinkos sektoriai. Imsiuosi iniciatyvos, kad į Kauną būtų sugrąžinti skrydžiai. Ne be reikalo viceministru pasirinkau Arijandą Šliupą, kuris kažkada dirbo Kauno oro uosto vadovu. Mes su juo esame šnekėję, kad reikia labiau orientuotis į rinkos sektorius, jų nemaišyti.

– Pritraukti naujų vežėjų į Kauną?

– Bandyti visokius būdus: ir pritraukti, ir grąžinti, viską daryti. Ir žinau, kad kai kurie, išgirdę mūsų viešą strategiją, pradeda judėti Kauno link.

– Jūsų pirmtakas didelį dėmesį skyrė vienai pelningiausių susisiekimo ministerijos valdomų įmonių – „Lietuvos geležinkeliams“, kad šie į biudžetą mokėtų daugiau dividendų. Ar jūs taip pat sieksite, kad per 100 mln. pelno turinti įmonė sumokėtų daugiau pinigų į biudžetą?

– Į šį klausimą atsakysiu pavyzdžiu, nors tai nesietini dalykai. Iš Klaipėdos jūrų uosto galima reikalauti (ir buvo reikalaujama), kad pusė jų uždirbto pelno būtų atiduota į valstybės biudžetą. Nežinau, kaip man pavyks, bet orientuojuosi į tai, kad pelną šiuo laikotarpiu veikiausiai būtų ekonomiškai tikslingiausia palikti bendrovei, kuri jį uždirbo, kad galėtų investuoti į plėtrą, o ne pravalgyti. Ir ne į bet kokią plėtrą, o į tokią, kuri ekonomiškai aktyvi ir duoda grąžos. Štai strategija, mano požiūris į valstybinio jūrų uosto plėtrą. Visos krovos bendrovės nori, kad krantinės būtų pagilintos, viena per kitą ieško įvairiausių būdų, kad tik būtų pirmesnė, kad tik didesnį laivą būtų galima priplukdyti prie kranto, kad tik daugiau pelno gautų už krovinį. O aš linkęs manyti taip: uostas atsako už infrastruktūros suformavimą – už gylius, už visą kita. Bet krovos bendrovės taip pat negali nusišalinti nuo atsakomybės. Jeigu Klaipėdos valstybinis jūrų uostas į krantinę x įsipareigojo investuoti 10 mln. litų ir padaryti ją tokią, kokia tinkama pagal krovos bendrovės pageidavimą, krovos bendrovė taip pat turi įsipareigoti, kad ji pritrauks tam tikrą krovinių srautą.

– Taigi bet kokia kaina nesieksite, kad valstybinės įmonės pildytų biudžetą uždirbtais milijonais?

– Manau, investicinis procesas labiau atsiperkantis negu vienkartinis dividendų sumokėjimas valstybės biudžeto reikmėms. Ne iš gero gyvenimo savo laiku į biudžeto įplaukų dalį patekdavo dividendai ir vėliau būdavo padalijami pravalgyti. Būtų gražu, jog visi mąstytų panašiai, kad pinigai skirti investicijoms. Jeigu jie skirti efektyviai – yra prioritetas. Jeigu jie skirti grožiui, gėriui, reklamai, savireklamai arba, sakykime, objektų statybai, kurie neatsiperka, gal tuomet tikrai geriau atiduoti tuos pinigus šiuo skurdžiu laikotarpiu biudžetui palaikyti.

– Ar turite strategiją, ką daryti su vis nuostolingai dirbančiu „Lietuvos paštu“?

– Į „Lietuvos pašto“ veiklą aš dar neįsigilinau, nes turime per daug objektų. Bendras požiūris toks: veikla, jei tokia yra, turi duoti arba socialinę naudą arba turi būti nenuostolinga. Jei įmonė dirba nuostolingai, tą nuostolį reikia ir parodyti. Bet nereikia žaisti taip, kad nuostoliai būtų dengiami sumažinant įstatinį kapitalą. Taip elgėsi „Lietuvos paštas“. Ir tada viskas atrodo gražu, įmonė pelninga, bet įstatinis kapitalas ima ir pamažėja. Mes turime visada žinoti tikrąją padėtį: pelningai, tai pelningai.

– Bet planų privatizuoti „Lietuvos paštą“ nėra?

– Ne, apie privatizaciją negalvojama. Manau, sunaikinus Lietuvos paštą, dėl mažos konkurencijos atsivertų kelias augti siuntų pristatymo ir kitų pašto paslaugų kainoms.

– E.Masiulis daug kalbėjo apie privataus kapitalo pritraukimą į susisiekimo sistemą. Kaip jūs elgsitės?

– Ruošiuosi apie tai galvoti. Svarstome išbandyti bent vieną rimtesnį PPP (Public-private partnership, t. y. viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystė, – red. past.) projektą. Bet turiu prisipažinti, kad, pavyzdžiui, Palangos aplinkkelio PPP projektą teko pristabdyti. Jis dar negalutinai sustabdytas, bet mano pozicija bus jį sustabdyti. Pagalvokite: 8 km kelias su 20-ies metų priežiūra, aplenkiantis Palangą važiuojant link Liepojos. Jį nutiesti ir prižiūrėti, jo garantija 20-iai metų kainuotų daugiau nei 120 mln. litų. Mes nelabai galime sau leisti tokių dalykų daryti. Kiekvienas toks PPP projektas, jeigu jis vykdomas su 20-ies metų eksploatacine garantija, pabrangsta apie šešis kartus. Bet atskirais atvejais, kai iš tikro matyti reikalingumas, – kitos šalys juk tai daro, – yra noras išbandyti. Turiu projektų sąrašą, kur galima pritaikyti privačios ir viešos partnerystės metodą.

– Kaip vertinate pirmtako darbą? Matote klaidų?

– Neetiška būtų komentuoti. Tai neatitinka mano etinių supratimų. Jeigu ką jis blogai darė, tegu kritikuoja kuris nors kitas. Jeigu jis kur nors nusikalto, aš elgsiuosi, kaip privalo elgtis pilietis arba pareigūnas. O kritikuoti visada galima. Šita ministerija daugiau ūkinė, ne politinė, taigi aš nekomentuosiu. Ir neieškau, ką jis blogai darė. Nežiūriu į ražienas, žiūriu į želmenis.