Triušio Pūkio prognozės kol kas pildosi – Lietuvos krepšininkai šventė dvi pergales. Tačiau su tokiu žaidimu trečiosios triušio žadėtos pergalės gali ir nebūti.

Žinoma, niekas nepyks ant Pūkio, jeigu jo prognozės, esą lietuviai pralaimės ispanams ir prancūzams, neišsipildys. Tokios pūkuotojo orakulo klaidos nudžiugintų visą Lietuvą. Tačiau kol kas, reikia pripažinti, rinktinė neranda savo žaidimo.

Taip, šventėme dvi pergales. Bet tos pergalės nebuvo tokios, kokias pasiekti pajėgi Lietuvos komanda. Darbas su Naujosios Zelandijos komanda buvo baigtas jau prieš didžiąją pertrauką, ar bent jau taip pamanė patys Lietuvos krepšininkai, per anksti atsipalaidavę ir leidę varžovams pavojingai priartėti. Atsipalaidavimas tęsėsi ir rungtynėse su Kanados rinktine. Tik po 25 minučių žaidimo, atsilikdami 17 taškų skirtumu, lietuviai suprato, kad kanadiečiai patys nepasiduos.

Kol kas akivaizdūs keli pagrindiniai Lietuvos rinktinės minusai. Visų pirma, lietuvaičiai niekaip neįsimėto nuo tritaškio linijos. Dėl to varžovams gyvenimas tampa daug lengvesnis – tiek Naujoji Zelandija, tiek Kanada prieš mūsiškius puikiai naudojo zoninę gynybą, kuri yra tiesiog tobulas ginklas prieš komandą, kuri neturi itin galingos priekinės linijos ir nepataiko iš toli.

Antrasis minusas – ta pati priekinė linija. Jei pirmosiose rungtynėse aukštaūgiai pakankamai aktyviai žaidė puolime, mače su kanadiečiais pasireiškė tik Linas Kleiza. Žinoma, komanda trumpam neteko Roberto Javtoko, bet jis tikrai nėra taškų gaminimo mašina. O štai Tadas Klimavičius, Paulius Jankūnas ir kiti priekinės linijos žaidėjai į kanadiečius atsimušė kaip į sieną. Be to, treneris Kęstutis Kemzūra akivaizdžiai nepasitiki antruoju „centru“ Martynu Andriuškevičiumi. Be jo buvo galima apsieiti mače su Naująją Zelandija, šiaip taip be vidurio puolėjo pavyko sužaisti ir prieš Kanadą. Tačiau R.Javtokas tikrai neišlaikys visų 40 minučių prieš galingus ispanų ir prancūzų aukštaūgius, o T.Klimavičius ir P.Jankūnas, nors ir pasižymi kovingumu, tikrai nėra pajėgūs „centruoti“ prieš tokius stiprius varžovus. M.Andriuškevičius net neapšilo kojų, ir tai gali skaudžiai atsiliepti komandai.

O turbūt labiausiai komandai trūksta stabilumo. Matyti, kad K.Kemzūra netgi neturi tvirto startinio penketo, kuriuo galėtų pasikliauti. Na, vietos R.Javtokui ir L.Kleizai garantuotos, priekinėje linijoje apskritai nėra daug konkurencijos. Tačiau į akis krenta banguotas gynėjų žaidimas. Vienintelis Martynas Pocius kol kas rodo gerą ir stabilų žaidimą. Mantas Kalnietis, matyt, kiek nepasitiki savimi kaip pagrindiniu rinktinės įžaidėju. Martynas Gecevičius, deja, niekaip nepradeda pataikyti, nors buvo tikėtasi, kad jis taps labai svarbiu L.Kleizos pagalbininku renkant taškus. Tomas Delininkaitis iššovė mače su Kanada, bet rungtynėse prieš Naująją Zelandiją atrodė vidutiniškai. Tą patį galima pasakyti apie Joną Mačiulį – „Maironis“ puikiai pasirodė pirmame mače, tačiau antrajame šaudė pro šalį.

Kova dėl atšokusių kamuolių – tikras košmaras. Kanadiečiai puolime atkovojo 12 kamuolių, Naujosios Zelandijos rinktinė – net 14 (8 iš jų – gynėjas!). Taip, komanda neturėjo R.Javtoko. Tačiau Kanada ir Naujoji Zelandija tikrai neturi stipresnės priekinės linijos. Jeigu skylės po lenta nebus užlopytos, ispanai ir prancūzai po lietuvių krepšiu galės daryti ką nori.

Paskutinis, bet toli gražu ne menkiausias trūkumas – klaikus baudų metimų pataikymas. Antrosiose rungtynėse lietuviai prametė 9 iš 26 baudų, o pirmosiose – net 14 iš 38. Abiejuose mačuose pataikyta tik kiek daugiau nei 60 proc. baudų metimų. Ir visa tai – be R.Javtoko, kuris anksčiau „garsėjo“ prastu baudos metimų pataikymu, bet šiaip taip pagerino šį žaidimo elementą. Taiklesnis baudų pataikymas pirmosiose rungtynėse būtų lėmęs nedaug, bet antrosiose pramesti baudos metimai lietuviams galėjo kainuoti pergalę. O rungtynėse su ispanais ir prancūzais šie taškai bus neįkainojami. Jei lietuviai ir toliau prames kas trečią baudos metimą, pergalės tikėtis bus labai sunku.

Po sekmadienio rungtynių į K.Kemzūros daržą atskriejo pirmieji kritikos akmenys. Tačiau neskubėčiau teisti trenerio. Kai kurie sprendimai galbūt ir buvo keisti, tačiau jie buvo sąlygoti prasto komandos žaidimo. Nepasakysi, kad K.Kemzūra neparengė derinių metikams, greičiau priešingai – treneris su jais siejo dideles viltis. Tačiau tiesiog nekrito. Taip pat apmaudu, kad M.Gecevičius tapo atsarginių suolo šildytoju, bet ir čia K.Kemzūrą galima suprasti. Norint patekti į kitą varžybų etapą, pergalė prieš Kanadą buvo reikalinga kaip oras. Jei lietuviai būtų užtikrintai pirmavę, neabejoju, M.Gecevičius tikrai būtų radęs vietos aikštelėje. Tačiau aplinkybės tiesiog nebuvo palankios žaidėjo reabilitacijai – K.Kemzūra negalėjo to sau leisti. Iš dalies suprantama ir prasta kova dėl atšokusių kamuolių – komanda buvo be vidurio puolėjo. Belieka tikėtis, kad į rikiuotę grįžęs R.Javtokas užlopys skyles ir nebeleis varžovams taip dažnai kartoti netaiklius metimus. Taip pat reikia tikėtis, kad kojų dar neapšilęs M.Andriuškevičius sugebės sėkmingai pavaduoti komandos kapitoną ir duoti jam labai reikalingų poilsio minučių.

K.Kemzūros tikrai nereikia rišti prie gėdos stulpo. Treneris savo valioje turi toli gražu ne stipriausią Lietuvos rinktinės sudėtį, o ir komanda kol kas neranda savojo žaidimo. Na, pralaimėti Libanui sudėtinga, bet, kaip jau įrodė kanadiečiai, įmanoma. Laimėti prieš prancūzus ir ispanus taip pat įmanoma. Tik, žinoma, gerokai pagerinus žaidimą. O pergalė prieš bent vieną galingą varžovą būtų neprošal ne tik dėl žaidėjų psichologinio komforto. Pergalė prieš prancūzus arba ispanus praktiškai užtikrintų Lietuvai antrą vietą grupėje ir sumažintų tikimybę aštuntfinalyje „užsirauti“ ant čempionato šeimininkų turkų arba Jono Kazlausko treniruojamų graikų.

Kol kas triušis teisus. Tačiau pūkuotasis orakulas tik per plauką išnešė sveiką kailį. O kol kas – tikėkimės, kad triušis klysta. Jeigu laimėsime prieš ispanus, tai bus pati geriausia klaida Pūkio gyvenime.