Tai yra baisu. Kai pasižiūri, kaip lietuviai elgiasi parduotuvėse, ką šneka tarpusavyje, kokie jų interesai, tampa aišku, kad visoje Lietuvoje yra daugybė kvailų žmonių. Tiesiog visiškų bukapročių. Jie neretai kalba tarmiškai, jų interesų ratas ribojasi tuo, ką vakar valgė, ir tuo, kiek išgėrė, jų kalba – grubi, skurdi ir chamiška, jie niekuo nesidomi, tiki paskalomis ir visokiomis sąmokslo teorijomis.

Pavyzdžiui, kad žmonėms vietoj skiepų daktarai suleidžia čipus, jog vėliau galėtų juos sekti. Arba kad dūmų detektoriuose yra slaptos vaizdo kameros, kurios viską filmuoja ir vaizdus persiunčia valdžiai.

Štai jums ir portretas tipiškos aferistų aukos. Būtent tokių lietuvių nusikaltėliai ir ieško. Matydami, kad būsima auka yra beviltiškai buka, aferistai tuo ir pasinaudoja. Jie telefonu prišneka melagysčių, o nieko nesuvokiantis žmogelis, klausydamas jų, nuoširdžiai patiki, neva ateis tikras policijos atstovas suskaičiuoti jo pinigų ir pažiūrėti, ar tarp jų nėra padirbtų.

Bukas lietuvis paprastai patiki šita nesąmone, nes niekuo nesidomi, neskaito laikraščių, o per televiziją pasakojamos apgavysčių istorijos jam vis tiek praplaukia pro ausis. Gal jis ir dėl savo tamsumo tiesiog nesuvokia, kas pasakojama?

Pripažinkime, juk šiais laikais nebėra suaugusių žmonių, kurie nebūtų skaitę arba girdėję apie telefoninius sukčius ir kitokius aferistus. Tačiau pinigus nusikaltėliams vis tiek atiduoda.

Ką tokiam nukentėjusiajam galima pasakyti? Nieko. Tik pranešti, kad niekas kitas, o jis pats yra kaltas, kad liko be pinigų ir dar tapo nusikaltimo bendrininku.

Manau, tokiems neturėtų būti jokio visuomenės gailesčio. Kaip ten sakoma, durnių ir bažnyčioje muša. Taigi, telefoninių aferų aukos yra kaltos pačios, šitą reikėtų tvirtai visiems įsisąmoninti.