Mylimiausias personažas

Žmonės klaidingai mano, kad komiškus personažus vaidinti lengva. Dainiaus nuomone – anaiptol. Visada yra plonytė riba, kurią peržengęs aktorius gali paslysti ir nugarmėti į pigaus ir perspausto humoro bedugnę.

„Frošas – vienas mėgstamiausių mano personažų. Daug metų jis dirba kalėjime ir daug metų visada palaiko formą – šiltut šiltutėlis, girtut girtutėlis“, – juokiasi Dainius, kadaise pats pasiprašęs šio vaidmens tuomečio teatro vadovo Gintauto Žilio.

Tuo metu D. Bervingis buvo šokėjas ir KVMT baleto trupės vadovas, tačiau šį vaidmenį, sako, įsimylėjo jau nuo penkiolikos – kai 1994-aisiais atėjo dirbti į teatrą.

„Trečiame veiksme yra to girtuoklio scena. Nepraleisdavau jos niekada. Prieš mane Frošą vaidino neseniai 80-metį šventęs KVMT solistas Algirdas Jacunskas. Tai jis, galima sakyti, ir buvo mano mokytojas“, – dalijasi artistas, kurio kūrybos kelyje – ne tik šokis ir aktorystė muzikinio teatro scenoje, bet ir darbas su jaunimu įvairiose ugdymo įstaigose.

Nauja šimtadienių tradicija

Dainius pasakoja, kad vos spėję apšilti padus teatre su kolege Agne pradėjo važinėti per mokyklas, darželius ir siūlyti savo paslaugas. Susidomėjimas šokių būreliu buvo didelis.

Dainius mokė vaikus įvairių šokių stilių, kol pats vieną dieną nusprendė tęsti mokslus – studijuoti choreografiją Klaipėdos universitete. Tapęs smalsiu studentu, D. Bervingis mokytojavimą kuriam laikui užmiršo, tačiau, gavęs diplomą ir grįžęs į dirbti Kauną jau kaip KVMT baleto trupės vadovas, vėl ėmėsi mėgstamos veiklos.

„Mane pakvietė į Kauno technologijos universiteto gimnaziją. Iš pradžių tai buvo šokių būrelis, vėliau virto šokių pamokomis. Mokiniai galėjo pasirinkti, ką lankyti: fizinį lavinimą ar šokius. Netilpdavome aktų salėje, langų stiklai rasodavo – tiek daug buvo norinčių šokti“, – prisimena auksinius laikus pašnekovas ir priduria, kad ilgainiui atrado dar vieną įdomią kūrybos nišą – šimtadienius.

Drauge su režisieriumi Tomu Erbrėderiu jis padeda dvyliktokams kurti šimtadienių spektaklius. Dainius atsakingas už judesį, choreografiją, šokį. Tomas – už scenarijų ir vaidybą.

„Žiūrovai labai pamėgo tokį šio renginio formatą, kur abiturientai ir šoka, ir vaidina, ir dainuoja. Mokyklos kartais net rungtyniauja, kuri geresnį režisierių ir choreografą pasisamdys. Pasirodymai vyksta didelėse salėse, teatrų scenose, jas rezervuotis reikia labai iš anksto. Mokyklos, turinčios kuklesnį biudžetą, siūlo abiturientams statyti spektaklius patiems arba kviesti į pagalbą kūrybiškų specialybių studentus“, – naujomis šimtadienių šventimo tendencijomis dalijasi D. Bervingis.

Bravo: D. Bervingio kūrybinės veiklos 30-mečio proga KVMT scenoje bus prisimintas pirmasis jo vaidmuo – komiškas Frošo personažas Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. / KVMT archyvo nuotr.

Be džiugesio – nė iš vietos

Kaip Dainiaus idėjų resursai per 30 darbo metų neišsenka? Aktorius atvirauja, kad čia būna arba kūrybos badas, arba kūrybos energijos antplūdis, kurį ant savo sparnų atskraidina mūzos. Tik jos, pasirodo, kaprizingos…

Dainius kviečia, bet jos ne visada eina. Kitas, sako, galėtų dirbti ir be aikštingųjų mūzų prisilietimo, bet Dainius nesupranta, kaip darbuotis, kai nėra džiugesio širdyje, nėra įkvėpimo. Jei taip nutinka, tenka atsitraukti ir šiek tiek palaukti, kol įprasti dalykai vėl įgaus gardų skonį.

„Taip buvo ir su šio sezono KVMT premjera – miuziklu „Sugar“. Turėjau būti šio spektaklio choreografu, tačiau atsisakiau. Ne visi suprato tokį mano žingsnį. Ačiū Dievui, teatro vadovas Benjaminas Želvys išklausė ir palaimino. Iki „Sugar“ esu statęs nemažai choreografijų teatro spektakliams, tad pajutau, kad išsisėmiau: pabijojau, kad imsiu kartotis kurdamas judesius, figūras, o to tikrai nesinorėtų“, – prisipažįsta D. Bervingis, vertinantis tiesą ir nuoširdumą.

Būna, Dainius užsidaro studijoje su rašikliu ir popieriaus lapu. Dėlioja brėžinius, filmuoja mintyse ekspromtu gimusius judesius ir viskas išeina tarsi sviestu patepus. Kitą sykį, juokiasi, ateina į tą pačią studiją, vaikšto iš kampo į kampą, kankinasi, nes galva tuščia kaip puodynė.

„Tuomet, kaip ir sakiau, viską palieku, atsitraukiu. Laukiu, kol kūrybos badas praeis“, – savo darbo užkulisiais dalijasi jis.

Turi būti pačiam įdomu

Choreografas atviras: nieko gero nebus, jei pačiam dirbti nebus įdomu. Užsakovai dažnai nori, kad Dainius sukurtų ką nors konkretaus, pavyzdžiui, hiphopo stiliaus šokį.

„Jei tai ne mano, žinau, kad šito darbo nepadarysiu gerai“, – atvirauja vyras, save vadinantis teatro choreografu. Jam mieliausi šokiai, prie kurių bent truputį buvo prisilietęs teatre: istoriniai, charakteriniai, džiazo, estradiniai ir kt. Jei darbo imtųsi be vidinės ugnelės, abejingumas persiduotų ir mokiniams.

Didžiausias pagalbininkas D. Bervingiui bendraujant su jaunimu – humoro jausmas. Kai pirmą kartą ateina į susitikimą, prisistato: „Laba diena, aš esu Dainius. Choreografas. Labai blogas žmogus.“ Visų antakiai tuomet akimirksniu pakyla, atsiranda susidomėjimas, intriga.

„Aišku, kad frazę „blogas žmogus“ aš sakau su šypsena ir tuojau pat paaiškinu, ką turėjau omenyje“, – kikena „labai blogas žmogus“ ir išduoda savo pedagoginio darbo sėkmės formulę – tai griežtumas, supintas su humoru, kaip pats sako, bizūno ir meduolio principas.

„Esu griežtas, reiklus, bet kartu ir linksmas žmogus. Jaunimas dažniausiai su tuo lengvai susitaiko, bet atsiranda ir tokių, kurie nori būti gudresni už kitus. Šokti nenori – tik telefone lindėti. Nuo fizinio, kaip ir nuo šokių pamokų, tokie atleisti. Atseit ligoniai“, – ironizuoja šokių mokytojas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Jaunimas šiandien kitoks

Choreografas žavisi šių dienų jaunimu, jų imliu protu, technologijų išmanymu, bet kartu ir stebisi, kad kai kurie mokiniai pagarbos vyresniam, daugiau patyrusiam žmogui, savo amato žinovui visai nejaučia.

Antraip argi galėtų jaunuolis pasakyti tokius žodžius: „Mes jus perkame, todėl turite daryti taip, kaip mes norime.“ Dainiaus atmintyje išlikęs vaizdas, kaip jo kolega režisierius lėtai užverčia savo segtuvą ir išeina iš salės, o auksaburniai ereliai lieka it musę kandę.

„Bandžiau tada kietuoliams paaiškinti, kad perka ne mus, o mūsų talentą, todėl gali įdomiau pasiruošti šimtadienio šventei“, – dalijasi jis.

Paprašytas prisiminti save panašaus amžiaus, teatrališkai mojuoja rankomis ir tikina, kad pasakyti ką nors negražaus, netaktiško, užgaulaus mokytojui, būrelio vadovui, tėvams buvo neįtikėtinas dalykas. Tie žmonės buvo didžiuliai autoritetai. Todėl šiandien Dainius moko jaunus žmones ne tik šokių judesių, bet ir mandagiai elgtis su vyresniais.

„Dirbdamas mokykloje turi būti didelis diplomatas ir kiekvienoje situacijoje tinkamai elgtis. Geriausių rezultatų duoda susivaldymas ir trumpi pokalbiai apie tai, kad, vykstant kolektyviniam darbui, brandūs žmonės turi vienas kitą gerbti, vienas kitu pasitikėti, nes jei 80 žmonių tik tenkins savo ego – nieko gero iš to nebus“, – sako D. Bervingis ir piešia vaizdelį iš savo darbo su jaunimu kasdienybės.

Repeticija turi prasidėti 14 val. Dainius sėdi ir laukia. 14 val. 10 min. į salę pamažu ima rinktis mokiniai. Vieni atėję traukia namų darbus, kiti kažką valgo, treti kalbasi. Darbinės nuotaikos nė kvapo. Choreografas nieko nesako, tik laukia, kada pagaliau mokiniai susipras. Kai po kurio laiko jie pastebi, kad mokytojas tyliai sėdi ir juos stebi, – susigėsta, nutyla.

„Tada vėl kalbamės, aiškinamės, kad tokie dalykai ateityje nesikartotų“, – dalijasi Dainius, savo penkiolikos metų sūnui Simonui irgi taikantis tą pačią – pokalbių – taktiką. Ją, sako, parsivežęs iš savo dėstytojų Klaipėdos universitete, kurių jau nemaža dalis iškeliavusi anapilin.

„Kai vienas mūsų dėstytojas įeidavo į persirengimo kambarėlį, mes visi pašokdavome iš savo vietų tarsi kokioje karinėje rikiuotėje. Tokia didelė buvo pagarba“, – prisimena studijų laikus KVMT artistas. Anot jo, dažnai šių dienų jaunimui meškos paslaugą daro patys tėvai, kurie, vaikams girdint, netinkamai kalba apie jų mokytojus.

Aš esu laimingas tada, kai visi aplinkui mane laimingi. Vaidinu spektaklyje ir matau, kad žiūrovai juokiasi, ploja atsistoję, – puiku.

Grąžinkite mokytojams teises

Kai prieš 30 metų su kolega Gintaru Visockiu Dainius atėjo dirbti į KVMT, viskas jame vaikinams kaip auksu švytėjo. Ypač žavėjo tuo metu spektakliuose vaidinę artistai.

„Mykolas Rekys, Danutė Dirginčiūtė, Juozas Malikonis, Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra, B. Želvys – visi jie mums atrodė tarsi kokie Olimpo dievai. Jei po spektaklio kuris dar užkalbindavo – Jėzau, kiek būdavo laimės!“ – prisimena D. Bervingis ir apgailestauja, kad šiandien jaunimas kitoks.

„Labiau girdėti „aš, aš, aš“, o ne ką gražaus ir gero tas „aš“ galėtų duoti kitiems“, – susizgribęs, kad kalba kaip vyresnės kartos žmogus, traukia save per dantį, kad jam jau daugiau kaip 40-imt, taigi, pateisinama, o surimtėjęs vėl kelia ant pjedestalo šiandien labai nuvertintą mokytojo profesiją.

Ar kada pagalvojo, kiek diagnozių nesąžiningas mokinys gali prikabinti mokytojui?

„Mobingas, seksualinis priekabiavimas, psichologinis ir fizinis smurtas. Kaip man, choreografui, sustatyti į porą vaikus ir parodyti judesius? Viskas dabar turi būti atliekama tik teoriškai, nes mokytojo profesija pasidarė viena iš pavojingiausių“, – šmaikštauja choreografas ir siūlo grąžinti šiai profesijai deramą pagarbą ir turėtas teises, nes šiandien daugiau jų turi mokiniai nei ugdytojai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Dialogui reikia dviejų

Dainiui norisi, kad pirmiausia tėvai savo namuose skiepytų vaikams pareigą pagarbiai elgtis su vyresniais už save, kurie turi profesinių žinių, milžiniškos patirties, gyvenimiškosios išminties.

„Nepaisant didžiulio kūrybinio stažo, aš vis dar mokausi iš savo mokinių, savo dviejų sūnų. Jie mane supažindina, kokios dabar mados, tendencijos, kokia muzika, šokiai, filmai ant bangos. Kaip daryti vienus ar kitus dalykus telefone, nes jie geriau tai moka“, – šypsosi D. Bervingis, per savo repeticijas neleidžiantis naudotis telefonais.

Jis įvardija tris pagrindines taisykles, užtikrinančias sėkmingą mokinio ir mokytojo dialogą: kad mokiniai laiku ateitų į repeticiją; kad mokėtų pagarbiai bendrauti su mokytoju – be kramtomosios gumos, be keiksmažodžių, be tujinimų; kad gerbtų savo draugus ir pačius save. Nes jei vienas iš pusšimčio po fizinio lavinimo pamokos ateis nepersirengęs ir atsiduodantis prakaitu, nemalonu bus nei jam, nei visiems aplinkui.

„Tokiu atveju kalbėdamas turi būti labai taktiškas, kad neįžeistum žmogaus, kuris į repeticiją atėjo nepagalvojęs apie kitus“, – aiškina Dainius ir priduria, kad yra vaikų, kuriems negalima sakyti pastabų draugų akivaizdoje – perdėm jautrūs. Tokius reikia pasivesti į šoną, padrąsinti, patikinti, kad viskas bus gerai.

„Privalai būti ir neblogu psichologu, – aiškina D. Bervingis, akylai stebintis, kaip su jaunimu elgiasi jo kolegos ir jau kelintą kartą KVMT scenoje spektaklius statanti garsi choreografė Anželika Cholina. – Jei visą laiką būsi geras – tave apvynios aplink pirštą, jei elgsies kaip kirvis – niekas pas tave neis. Rasti raktą į labai skirtingų vaikų širdis – tokia yra mokytojo pareiga“, – įsitikinęs jis.

Spalvingai: jokia operetė neapsieina be komiško prado vaidmenų. D. Bervingio sukurtas Vilhelmo personažas Imre’ės Kalmano operetėje „Silva“ dovanoja žiūrovams daug gerų emocijų. / KVMT archyvo nuotr.

Džiugina ilgalaikis ryšys

Drąsa būti scenoje duota ne kiekvienam. Yra vaikų, kurie nori šokti, groti, dainuoti, bet bijo. Tuomet choreografas prašo kitų klasės draugų pagalbos, kad pagirtų saviškius net ir už pačias mažiausias pergales.

„Pamatytumėte, kaip nušvinta nedrąsiųjų akys, kai jiems kas nors pasiseka, o draugai tai pastebi!“ – džiaugiasi už juos Dainius ir prisipažįsta, kad dar didesnė laimė yra sėdėti renginyje ir stebėti, kaip šoka jo parengti mokiniai.

Vyrą džiugina tėvų ir kitų pedagogų atsiliepimai, šiltas ilgalaikis ryšys, kai gatvėje prieina buvę jo mokiniai ir sveikinasi, dėkoja už kadaise patirtas geras emocijas, šaunius prisiminimus.

Dainius mėgsta sakyti, kad visas gyvenimas yra repeticijos. Režisierius stato filmą, sportininkas treniruojasi, choreografas kuria renginio choreografiją, kuri dažnai tetrunka akimirksnį.

„O kas visa kita? – retoriškai klausia jis. – Repeticijos, treniruotės, sunkus darbas. Jos turi suteikti daugiau laimės nei pats finalas. Aš esu laimingas tada, kai visi aplinkui mane laimingi. Vaidinu spektaklyje ir matau, kad žiūrovai juokiasi, ploja atsistoję, – puiku. Mano pareiga suteikti žmonėms kuo daugiau gerų emocijų, – savo profesinę misiją įvardija KVMT artistas ir priduria, kad tokį patį pasitenkinimą jis jaučia ir būdamas pedagogo kailyje. – Vaikai mane įkvepia, neleidžia pasenti, priverčia domėtis naujienomis, pasitempti“, – džiaugiasi jis.