Daugiau apie tai pasakojo parodos kuratorius, menotyrininkas Ernestas Parulskis.

– Kaip veikdavo svarstyklės?

– Tam reikia turėti kažkokią prekę, ją uždėję matome svorį. Pagal prekės kainą pardavėja su metaliniais skaitliukais suskaičiuodavo sumą, kurią reikėdavo sumokėti. 

– Kaip veikia skaičiavimo aparatas? 

– Aš žinojau, kad jie buvo naudojami. Atsimenu, kad Nepriklausomybės pradžioje jie buvo pakankamai matomi parduotuvėse. Tikrai žinau, kad mus mokykloje mokė su jais skaičiuoti, bet aš nesugebėjau to padaryti, net pasižiūrėjęs kelias „Youtube“ platformoje pamokėles.  

LNK stop kadras.

– Matome bulvių tarkavimo mašiną. 

– Taip, tai yra bulvių tarkavimo mašina. Šios ekspozicijos dalies istorija yra keleriopa, kuri pasakoja netgi tris istorijas.  

Pirma, kad bulvių tarkavimas nuo seno buvo labai svarbus lietuviškas užsiėmimas. Kai tik atsirado elektra, lietuviai bandė tą tarkavimą mechanizuoti. Jeigu jiems nepavykdavo nusipirkti motorinės tarkos, jie darydavo ją patys. Būtent turime tą eksponatą – savadarbę tarką su visais priklausančiais dalykais, kurie imituoja tą gamyklinę tarką. 

LNK stop kadras.

– Žmonės buvo labai išradingi? 

– Be abejo, sovietmečiu išradingumas, būtent ta pozicija – pasidaryk pats – buvo nepaprastai vertinga. Tai buvo viena iš galimybių norint pasidaryti savo aplinką komfortiškesne. 

– Kokią kavą žmonės gerdavo sovietmečiu? 

– Kaip ir minėjau, buvo skonio medžioklė. Ta skonio medžioklė su kava irgi buvo sudėtinga, nes kaip ir bet kokį skanesnį daiktą – reikėdavo pasiekti su kovomis. Visą kavos imtį, kurią susiimportuodavo į Sovietų Sąjungą, išdalindavo vienodai visiems regionams. Nekreipdami dėmesio, kad, tarkime, Uzbekijos Sovietų Sąjungos Respublikoje kavos negeria iš viso, o Baltijos šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, jos geria nepaprastai daug. Visi vis tiek gaudavo vienodą kiekį. 

Lietuvoje kava būdavo greitai išgeriama ir tapdavo deficitu, o Uzbekijoje jos gulėdavo tonomis. 

– Kas tai yra? Kažkoks kaitintuvas? 

LNK stop kadras.

– Tai – savadarbiškumo iliustracija. Tai, aišku, yra labiau skirta keliautojams, o Sovietų Sąjungoje tų keliauninkų, ypač tarnybiniais reikalais, būdavo pakankamai daug. Visi veždavosi paruoštus daiktus, kad stiklinėje būtų galima užsiplikyti, užsivirti vandens... Buvo galima pasidaryti savadarbį vandens kaitintuvą iš dviejų skustuvo peiliukų ir dviejų degtukų. 

– Toks daiktas ir dabar labai praverstų, patogu.

– Kažkur turėtų būti prierašas, kad nebandykite to pakartoti namuose. 

– O kodėl nebandyti? Kas gali atsitikti? 

– Tai yra beveik atvira elektra, darant kavą galima ir žūti. 

– Jeigu dabar norėtume rasti atitikmenį šiais laikais, kas būtų šiuolaikinis gastronomas? 

– Netgi neįmanoma turbūt to padaryti, nes kiekvieną sovietinį žmogų, jeigu laiko mašina perkeltų į pačią paprasčiausią mūsų maisto parduotuvę, nukristų gavęs smūgį nuo kiekio, rūšių, skonių ir viso kito pertekliaus. Be to, tuos smūgius ne vienas lietuvis yra gavęs, aišku, ne mirtinus.

Esu girdėjęs pasakojimus, kad kai pirmą kartą nuvažiuodavo į Vokietiją arba dar kur nors, moterys verkdavo supermarketuose, nes skausmas dėl durno gyvenimo praeityje, negalėjimo išsirinkti ir daugybės emocijų. Atsakant į jūsų klausimą, deja, bet sulyginti absoliučiai neįmanoma. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ši paroda yra labai pamilta vilniečių. Kuo tie gastronomai išvis yra ypatingi, kodėl mes turime šiai dienai tai atsiminti? 

– Gastronomas ir maisto medžioklė buvo labai svarbi būtent tos sovietinės kasdienybės dalis. 

– Kiek laiko žmonės stovėdavo eilėse tokiuose gastronomuose? 

– Yra tokia statistika. Eilėse, nebūtinai gastronomuose, nes jos būdavo visur, praleisdavo maždaug ketvirtadalį savo laisvalaikio. Tikrai ilgiau nei dabar. 

LNK stop kadras.