Prabėgo 24 metai nuo tos dienos, kai „Linkuvos“ įgula buvo oficialiai paskelbta žuvusia.

Šį kartą prie simbolinio kapo 18-ai šiame laive dirbusių jūrininkų susirinko mažiau žmonių, nei ankstesniais metais. Laikas retina žmonių gretas ir pamažu trina atmintį.

Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus priminė Lietuvos transportinio laivo-šaldytuvo „Linkuva“ tragedijos aplinkybes. 2000-ųjų birželį Ramiajame vandenyne 12 metų senumo laivas pateko į ketvirtos kategorijos uraganą „Karlota“. Po to nutrūko ryšys su įgula.

Kurį laiką tikėta, kad laivui pavyko išlikti, bet kiekviena diena mažino šias viltis, kol oficialiai konstatuota, kad jis nuskendo.

Ši istorija vis dar labai skaudi žuvusiųjų artimiesiems. Dažniausiai jie nesiveržia sakyti kalbų, tik padeda gėles prie simbolinio kapo ir nubraukia ašarą.

Šiemet nebuvo pompastiškų kalbų, nedeklamuotos eilės, nereikėjo net mikrofono. Pasisakiusieji buvo lakoniški, bet jūreiviams nebūdingos ilgos kalbos. Kiekvienam, kas atėjo, buvo aišku, kodėl jie čia.

Žilagalviams jūrininkams tai buvo dar viena proga apsivilkti jiems brangias uniformas, susitikti su draugais, pasidalinti prisiminimais.

Tylos minutė pagerbiant audroje žuvusius draugus suvienijo būrį susirinkusiųjų.

Šeštadienį ryte kiti klaipėdiečiai Smiltynėje, Kopgalio kapinaitėse pagerbė pirmojo nepriklausomos Lietuvos jūrų uosto kapitono Liudviko Stulpino atminimą.

Dar viena ypatinga Jūros šventės tradicija – šeštadienio vidurdienį išplaukti į jūrą ir į Baltijos bangas nuleisti vainikus ir taip dar kartą pagerbti žuvusius jūrininkus.