– Viename savo interviu minite, kad komentuoti krepšinio varžybas nebuvo jūsų didžioji gyvenimo svajonė – tiesiog atsidūrėte tinkamoje vietoje tinkamu laiku… Įdomu, kokią ateitį pats sau piešėte?

– Na, kaip ir visi sporto žurnalistai, sporto komentatoriai, taip ir aš, visų pirma, norėjau būti sportininku – krepšininku. Kai dabar pagalvoju retrospektyviai, domėjimasis krepšiniu paauglystėje turbūt buvo didesnis nei pats sportavimas. Kokioje 10–11 klasėje teko susitaikyti su realybe, kad kitų duomenys geresni nei mano, todėl krepšinį teko apleisti, o visas jėgas skirti mokslams.

– Taigi nuo 10–11 klasės oranžiniam kamuoliui tarėte sudie visiems laikams?

– Tikrai ne… Su draugais vis dar pažaisdavau krepšinį, bet vėliau savo malonumui perėjau į kovinį sportą – būtent į Tailando boksą (kikboksą). Tai man – išsikrovimas, savirealizacija, nes komentatoriaus darbas – nefizinis, o fizinės mankštos, kad šiek tiek pailsėtų smegenys, labai trūksta.

Jei atvirai, kovinis sportas man net labiau patiko už krepšinį ir gal net sekėsi geriau. Jaunesniame amžiuje yra tekę dalyvauti ir varžybose.

Ar kovos menai pavojingi sveikatai? Manau, kad toks požiūris – tik mitas. Krepšinyje, rankinyje ar kitose komandinėse sporto šakose traumų, manau, būna kur kas daugiau ir sunkesnių. Aišku, nekalbu apie profesionalųjį sportą. Tačiau jeigu žmogus sportuoja dėl savęs, geresnės kardiotreniruotės net nesugalvočiau.

T. Kubiliaus asmeninio archyvo nuotr.

– Šiomis dienomis Puerto Rike vyksta vienas iš olimpinės krepšinio atrankos etapų, kuriame dėl kelialapio į Paryžių kovoja ir Lietuvos rinktinė. Varžybas komentuojate iš Karibų ar vis dėlto… iš Lietuvos?

– Šįsyk – iš Lietuvos. Tačiau, tarkim, vykau į Europos vyrų krepšinio čempionatą Vokietijoje, kaip ir į Filipinus, kur vyko pasaulio vyrų krepšinio čempionatas. Kadangi olimpinės atrankos etapas Puerto Rike labai trumpas (vyksta tik penkias dienas), buvo nuspręsta ten neskristi, o varžybas komentuoti iš studijos Vilniuje.

– Tai jums, kaip komentatoriui, netenka daug važinėti paskui krepšininkus?

– Daugiausia keliauju maršrutu Kaunas–Vilnius, nes esu kaunietis, o TV3 sporto studija – Vilniuje. Tačiau į didžiuosius turnyrus – kai žaidžia Lietuvos vyrų rinktinė – stengiamės būtinai nuvykti ir komentuoti jau iš vietos.

Šiuo metu apie olimpiados komentavimą dar negalvoju. Su kolegomis planuojame, kokios apskritai turėtų būti TV3 rodomos Paryžiaus olimpinių žaidynių transliacijos.

– Vairuojate automobilį?

– Neįsivaizduoju, kaip spėčiau į darbą be jo. Turime nediduką „Sedan Chevrolet“, į kurį sunkiai besutelpame su šeima. Artimiausiu metu reikės didesnės ir talpesnio automobilio, nes, kai birželį pabandėme visi važiuoti prie jūros, bagažinę prisikrovėme iki maksimumo. Vien dvynių kėdutės kiek užima vietos… O dar šuo Loidas... Teko ir jam prisitaikyti prie pokyčių.

– Turite omenyje dvynukių gimimą?

– Taip. Per Jonines Viltei ir Gustei suėjo septyni mėnesiai. Gimus mergaitėms teko kuriam laikui pristabdyti keliones, kurias su žmona labai mėgome.

Man pačiam yra tekę nemažai keliauti ir darbo reikalais, ir žiemomis po keletą mėnesių Ispanijoje pagyventi, ir porą kartų lankytis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Drauge su žmona kartą per metus vis išvykdavome atostogų į kokią nors Europos šalį. Tačiau praėjusią vasarą Lijana laukėsi – niekur nekeliavome (tiesa, aš vienas su neramia širdimi skridau į pasaulio vyrų krepšinio čempionatą Filipinuose). Šiais metais irgi su mergaitėmis į užsienį vykti dar nebandysime – keliausime čia, Lietuvoje.

T. Kubiliaus asmeninio archyvo nuotr.

– Laukiamiausias šios vasaros įvykis sporto pasaulyje – Paryžiaus olimpiada. Jums patikėta svarbi misija – būti olimpinės TV3 sporto studijos veidu. Ar komentuosite tik krepšinį, ar ir kitas sporto šakas?

– Pastaruoju metu komentuoju krepšinio rungtynes, bet yra tekę susidurti ir su kitomis sporto šakomis. Ketverius metus dirbau Lietuvos rankinio federacijoje, tad, manau, turiu užtektinai kompetencijos per olimpiadą komentuoti ir rankinio varžybas.

Taip pat ir visas kovinis sportas – nuo dziudo iki bokso, graikų-romėnų ar moterų imtynių – man neblogai pažįstamas. Todėl tarsiu žodį ir čia. Džiugu, kad pirmoji lietuvė, moterų imtynių atstovė Gabija Dilytė, iškovojo bilietą į Paryžiaus olimpiadą. Bus labai įdomu stebėti jos debiutą aukščiausio lygio varžybose.

Kalbant apie kitas sporto šakas, mėginsime su kolegomis kviestis jų specialistus, trenerius, kad jie paįvairintų mūsų šneką gilesnėmis įžvalgomis. Faktas, kad keliese komentuoti varžybas yra kur kas lengviau, tačiau visuomet prireikia laiko norint pristaikyti prie pašnekovų (turiu omenyje konkrečios sporto šakos ekspertus), pajausti su jais ryšį.

– Kaip ruošiatės komentuoti krepšinio varžybas? Gal turite kokių nors sąsiuvinukų ar failų kompiuteryje, skirtų atskiroms krepšinio komandoms, žaidėjams, treneriams, kuriuos kartkartėmis papildote nauja informacija?

– Kalbant konkrečiai apie krepšinio komentavimą, pasiruošimas vyksta visą sezoną. Ar tai būtų krepšinio rinktinė, ar klubas – vis tiek juose sukasi daugmaž tie patys žaidėjai, kuriais komentatorius domisi visą laiką. Todėl kažkokio konkretaus pasiruošimo, kai sėdi dvi savaites ir renki informaciją, tarkim, apie Italijos krepšinio rinktinę, jau nebereikia. Visi žaidėjai man puikiai pažįstami iš klubinio žaidimo. Belieka tą informaciją tik atnaujinti.

Per daug informacijos prieš varžybas irgi negerai. Tuomet nori pasakyti ir tą, ir aną, o dar turi stebėti, kas vyksta aikštėje… Apima jausmas, kad tiek prisiruošei, o nieko komentuodamas taip ir nepanaudojai. Pradedi save graužti dėl to. Vis dėlto, manau, dėmesys pirmiausia turi būti skirtas tam, kas vyksta aikštėje, o papildoma informacija labiau tinka eteriui užpildyti.

Šiuo metu apie olimpiados komentavimą dar negalvoju. Su kolegomis planuojame, kokios apskritai turėtų būti TV3 rodomos Paryžiaus olimpinių žaidynių transliacijos.

Kadangi Lietuvoje itin populiarus krepšinis, daugelis turbūt norėtų, kad per olimpiadą būtų transliuojamas vien jis. Tačiau juk reikia parodyti ir visus lietuvių startus, ir prestižinėmis laikomas sporto šakas – lengvąją atletiką, plaukimą ir kt. Žodžiu, viską sujungti ir suderinti bus tikrai nelengva užduotis.

– Ar, ruošdamasis komentuoti varžybas, ieškote pikantiškų detalių iš krepšininkų gyvenimo?

– Ne, asmeninio gyvenimo niekada neliečiu. Žiūriu, kaip atletai gyvena būtent sporto arenoje, o ne už jos ribų. Komentatoriaus užduotis, kaip aš ją įsivaizduoju, yra padėti žmonėms žiūrėti sporto renginį – supažindinti žiūrovus su kontekstu, paaiškinti jiems, kas, kaip ir kodėl ten vyksta. Gal dar pasakyti kokį įdomesnį faktą apie vieną ar kitą sportininką, bet čia turiu omenyje statistinius rodiklius, o ne pikantiškas paskalas.

– Aktoriai savo darbe turi terminą „baltas lapas“, kai tekstas staiga įstringa atminties labirintuose. Gal ir jums taip kartais nutinka?

– Deja, pasitaiko ir man. Dažniausiai tada, kai esu neišsimiegojęs. Būna, kad daug prisiruošiu varžyboms, bet jei jaučiuosi pavargęs, žodžiai komentuojant stringa, liežuvis pinasi, sakiniai kertasi. Kartais atvirkščiai – galbūt pasiruošiu mažiau, bet esu puikiai pailsėjęs, šviežia galva, ir tuomet viskas einasi kur kas geriau.

Vadinu save ryto žmogumi, todėl truputį su nerimu laukiau olimpinio atrankos turnyro Puerto Rike, kuris vyko naktimis, nes nežinojau, kaip tuo metu veiks mano galva – ar pavyks prisitaikyti prie kitų laiko juostų.

T. Kubiliaus asmeninio archyvo nuotr.

– Jeigu reikėtų pakomentuoti dabartinę savo gyvenimo rutiną šeimoje, atsiradus dvynukėms, kaip ji atrodytų?

– Visų pirma, norėčiau pabrėžti Lijanos, mano žmonos, svarbą. Kol neturi vaikų, visi pompastiški pasisakymai apie paminklus motinoms skamba vienaip, o kai pats susiduri su tuo realybėje – vėlgi kitaip. Aišku, pirmaisiais mėnesiais aš irgi stengiausi kuo daugiau prisidėti prie dukryčių auginimo, bet kadangi komentatoriaus darbas įtemptas – turiu toliau ruoštis olimpinėms žaidynėms – žmonai dabar tenka kur kas didesnis krūvis nei man.

Faktas, kai būnu namie, viskas sukasi apie tėvystę. Tikrai žinau, ką reiškia bemiegės naktys, po kurių važiuodamas rytais dirbti jautiesi labai neužtikrintai. Tačiau viską atperka dviejų neklaužadų šypsenos.

Dabar mano gyvenime – smagus, naujas periodas, kurio su žmona labai laukėme. Šiuo metu esame per milimetrą nuo to, kai dukros atsisės (šypsosi). Galbūt, kai išeis šis interviu, dvynės jau sėdės, o kol kas vis dar vyksta bandymai.

Kuri mergaitė stipresnė? Na, jos mainosi. Viena labiau pažengusi vienoje srityje, kita – kitoje. Viena labiau komunikabili, daugiau garsų skleidžia, o kita judresnė, jai geriau sekasi šliaužioti. Iš karto matyti, kad auga dvi skirtingos asmenybės.

– Ar Viltė ir Gustė – identiškos dvynės?

– Ne, bet tikrai labai panašios. Mes su žmona jas lengvai atskiriame, močiutės – irgi, bet kitiems problemų yra.

– Vytauto Didžiojo universitete įgijote politikos mokslų bakalauro laipsnį, vėliau tikslingai įstojote į integruotą komunikaciją. Ar šiandien jus dar domina politika?

– Tikrai labai domina. Juk nestojau į politiką vien dėl to, kad gaučiau diplomą. Turėjau minčių realizuoti save politikoje, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad būnant trečiame kurse atsirado darbas sporto srityje. Šiandien tikrai dėl to nesigailiu, nes politikoje, mano galva, yra per daug purvo.

– Ar sporte, jūsų nuomone, turi atsispindėti politika?

– Faktas, kad neįmanoma atskirti sporto nuo politikos. Niekada nebuvo įmanoma. Sportas tikrai yra viena iš priemonių, per kurias veikia politika. Juk ne be reikalo didžiosios šalys – daugiausiai autoritarinės, diktatūrinės valstybės – tiek investuoja į sportą. Sportas ten tarnauja kaip priemonė parodyti savo didybę ir galią. Demokratinėse valstybėse šiek tiek kitokia situacija – politika tiek daug nesikiša į sportą.

Mano nuomone, tokių teroristinių valstybių, kaip Rusija, atletams turėtų būti draudžiama (ir yra draudžiama) dalyvauti Paryžiaus olimpiadoje su Rusijos vėliava. Tiesa, dar yra neutralių atletų statusas, kuris irgi, nemanau, kad turėtų būti suteikiamas, bet tai jau sprendžia Tarptautinis olimpinis komitetas.

T. Kubiliaus asmeninio archyvo nuotr.

– Cituoju: „Viskas prasidėjo nuo Nacionalinės krepšinio lygos paskelbto rungtynių komentatorių konkurso… Ten išbandžiau save ir nieko nenustebinau.“ Šiandien puikiu komentavimu tikrai stebinate krepšinio gerbėjus. Kaip ištobulėjote iki tokio lygio?

– Viskas – per darbą ir praktiką. Prireikė nemažai laiko, kol atsidūriau tokiame taške, kokiame esu dabar. Nors to konkurso ir nelaimėjau, bet gavau galimybę toliau komentuoti Nacionalinės krepšinio lygos varžybas. Paskui atsirado rankinis, kitos sporto šakos, kurias irgi po truputį komentavau. Lūžis įvyko, kai ėmiau komentuoti Lietuvos krepšinio lygą. Dar vienas – kai mane pastebėjo TV3 ir pasikvietė į dabartinį Go3 sporto kanalą. Tada pradėjau komentuoti Eurolygos rungtynes. Žodžiu, viskas vyko labai palaipsniui. Praktikavausi, ieškojau, tobulinausi. Lietuvių kalba, kalbos kultūra man sekėsi ir mokykloje. Galbūt reikėjo labiau pasitempti analizuojant, dėliojant mintis. Oratorystės meno šiek tiek ragavau universitete.

– Ar susinervinus dėl lietuviams nepalankios varžybų eigos į eterį neišsprūsta koks keiksmažodis?

– Oi, ne… Neįsivaizduoju, kad galėčiau nusikeikti tiesioginiame eteryje. Gal problema, kad nemažai šių dienų krepšinio terminų yra anglicizmai, kurių į lietuvių kalbą nėra kaip išversti. Pavyzdžiui, pikenrolas arba stepautas. Kai komentuoji Eurolygą, visi tuos terminus žino, bet kai pereini į visos Lietuvos auditoriją, kuri ne taip puikiai įsigilinusi į krepšinio terminologiją, atsiranda šiokių tokių keblumų. Bent jau man nesinori aiškinti dalykų, kurie, atrodo, ir taip visiems suprantami.

– Ar pamenate pačias pirmąsias savo komentuotas krepšinio varžybas? Kokį pažymį už jas sau parašytumėte?

– Prisimenu, žinoma. Tai buvo Nacionalinės krepšinio lygos rungtynės,  žaidė Šakių „Zanavykas“ ir Vilniaus „Perlas-MRU“. Už jų komentavimą sau rašyčiau gal kokį trejetą… Tačiau reikia suprasti ir tai, kad tuo metu buvo kiti laikai – pats internetinės televizijos gimimas, komentatorių tiesiog nebuvo. Taigi mes visi: aš, Rytis Vyšniauskas, Rytis Kazlauskas, Ignas Grinevičius – mokėmės savarankiškai.

– Gal yra krepšininkas, lietuvis ar užsienietis, apie kurį esate sukaupęs daugiausia informacijos?

– Vaikystėje buvo Saulius Štombergas, paskui – Paulius Jankūnas. Vėliau tie favoritai kažkaip išnyko, nes į krepšininkus ėmiau žiūrėti profesionaliau, iš savo profesinės pozicijos, jų neidealizuodamas.

T. Kubiliaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar esate aktyvus socialiniuose tinkluose? Ko daugiau sulaukiate iš emocingai nusiteikusių krepšinio sirgalių – pylos ar pagyrų?

– Nesu juose labai aktyvus, bet paskyras feisbuke, instagrame turiu. Būna, kad žmonės iš krepšinio čempionatų įsikelia šimtus nuotraukų, bet man užtenka kelių.

Piktų žinučių, aišku, irgi būna. Iš pradžių jos dar šokiruodavo, bet paskui išmokau nebekreipti dėmesio. Suprantu, kad krepšinis yra emocija ir, jei nėra ką apkaltinti – teisėjų, trenerio, žaidėjų, tuomet belieka komentatorius!

Geriausias pavyzdys – kai komentuodamas Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimą per dešimt minučių gavau dvi skirtingas žinutes. Vienas rašė: „Kiek jūs galite tarkuoti tą Lietuvos rinktinę?“, o kitas: „Galbūt galėtumėte pakritikuoti Lietuvos rinktinę: taip blogai žaidžia, o jūs vis giriate ir giriate!“. Tai kaip tam vargšui komentatoriui patenkinti tokius skirtingus žmonių poreikius?

Suprantu, kad krepšinis yra emocija ir, jei nėra ką apkaltinti – teisėjų, trenerio, žaidėjų, tuomet belieka komentatorius!

– Komentatoriaus darbas – labai specifinis. Jei reikėtų išvardyti svarbiausių darbinių savybių trejetuką?

– Visų pirma, tai nuolatinis domėjimasis krepšiniu, buvimas įvykių ritme, naujienų sekimas. Negali imti ir mėnesiui atsiriboti nuo sporto pasaulio.

Antra – iškalba, turtingas žodynas. Čia labai padeda knygų skaitymas, tik gaila, kad, gimus dvynėms, lieka vis mažiau laiko tai daryti. Anksčiau, dar studijų metais, labai mėgau istorines knygas, paauglystėje – grožinę literatūrą. Šiuo metu didieji mano skaitiniai – tekstai internete sporto tematika lietuvių ir anglų kalbomis.

Trečia – poilsis, disciplina. Jei būsi nepailsėjęs, išsitaškęs, bent jau mano atveju, gero nelauk. Turi visada laikytis griežto režimo ir būti geros formos.

– Ar faktas, kad mūsiškiai pralaimi dideliu taškų skirtumu, daro jūsų komentavimui įtaką?

– Emocija, su kuria komentuoju varžybas, turi būti visiškai natūrali, nes jei apsimetinėsi – žiūrovas greitai pajaus. Jei mūsiškiams nesiseka – natūralu, kad ir emocija kitokia. Būtų keista, jei, lietuviams žaidžiant su latviais ir pralaimint kokių 20 taškų skirtumu, bandyčiau kažkaip entuziastingai aiškinti, kad nieko tokio, viskas bus gerai. Taip pat negali liūdėti ir tylėti 10 minučių ar trenkti mikrofoną ir eiti namo. Profesionalumą visais atvejais turi išlaikyti. Faktas, kad kai žaidžia JAV su Prancūzija, emocijų būna kur kas mažiau, nes natūraliai daugiau giliniesi į patį krepšinį. Tačiau jei aikštelėje – Lietuvos komanda, tuomet ir aistrų šimtą kartų daugiau.

T. Kubiliaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar būna situacijų, kai sėdite su draugais sofos lygoje ir komentuojate varžybas?

– Be abejo. Kartais jie manęs netgi paprašo tai daryti. Kai būnu vienas, mėgstu nueiti į kokias nors „Žalgirio“ rungtynes tiesiog kaip sirgalius (juk esu kaunietis). Tuomet sėdžiu tribūnoje ir rėkauju kaip eilinis žiūrovas: „Ką tu čia darai?! Kur dabar bėgi?!“ Labai smagus jausmas. Vienas iš didžiausių laisvalaikio malonumų.

– Gal dalyvaujate ir totalizatoriuje?

– Žinoma. Šitie dalykai pas mus su draugais vyksta net iki piktumų. Taip pat viso Eurolygos sezono metu dalyvauju Eurolygos menedžeryje. Ten verda didžiulės aistros ir kalba sukasi ne apie pinigus, bet apie sėkmę, azartą, konkurenciją.

– Ko palinkėtumėte sau ir Lietuvos krepšinio rinktinei Paryžiaus olimpiadoje, jei pasisektų į ją patekti?

– Nėra nieko įspūdingiau, kaip komentuoti rungtynes, kuriose Lietuva iškovoja olimpinį medalį. Kol kas mano komentuoti Europos ir pasaulio vyrų krepšinio čemopionatai nebuvo labai sėkmingi, todėl tikiuosi, kad per Paryžiaus olimpiadą galėsiu padrebinti balsą ir Lietuva pagaliau po 24-erių metų pertraukos vėl iškovos olimpinį medalį!