Raukšlės kaip kirminiukai tam tikromis aplinkybės gali sugraužti žmogaus autoritetą.

Kai daug kas sielojasi, kad kasdienybėje įsitvirtino jaunystės kultas, gal senti jau net nepadoru? Ar net žiauru, kai tiesiog matai, kad ant pečių žmogui sėdi senatvės demonas ir siurbia jo gyvastį, todėl senstančiojo akys praranda spindesį, eisena lėtėja, mintys painiojasi ir t. t. Ir toks žmogus būtų vertas pasigailėjimo ir atrodytų karikatūriškai, jei bandytų elgtis tarsi pertekęs gyvasties trisdešimtmetis.

Tačiau yra išminčių. Pavyzdžiui, kandidatų į Europos Parlamentą (EP) plakatai, kuriuose matome išdailintus kandidatų veidus: nužvilgintus, tviskančius. Cukrinius. Jaunatviškus. Kaip dabar sakoma, prižiūrėtus. Jei dar surandi originalią prižiūrėto veido nuotrauką (taip pat patiuninguotą), supranti, kad veideliai plakatuose dar ir gerokai patampyti įvairiomis kryptimis, ieškant patrauklesnės simetrijos. Negi eisi susiraukšlėjęs pas rinkėjus?

Todėl moralas turėtų būti toks: gali neturėti absoliučiai jokios rinkimų programos, visiškai nesuvokti, kaip veikia tas EP, bet neturėti nuotraukyčių (be raukšlių) būtų tikras apsileidimas ir esminis reikalo neišmanymas.

Ką reiškia išpuoselėtas veidas – susirūpinimą savimi ar rinkėjais? Nieko. Tiesiog gražiau yra geriau. Tai dabar veikia. Tai primena kokio nors populiaraus žurnalo viršelį.

Todėl nereikėtų nureikšminti raukšlių ir nereikia ironiškai šypsotis: kas žino, gal vizualiai sunaikintos raukšlės padės perlipti 5 proc. barjerą ir galėsime sakyti, kad į EP pateko (arba nepateko) tik per raukšlytę.

Ir dar kirba klausimėlis: ar esame rinkėjai (kurie patys pasirenka), ar išrinkėjai (kurie įvairiomis žvilgančiomis priemonėmis yra programuojami išrinkti konkretų kandidatą)?