Žmonės bijo pripažinti

Artimojo mirtis, nutrūkusi draugystė, prarastas darbas, sunki liga, brangaus žmogaus slauga – visa tai sukelia psichikos sveikatos sutrikimų. Deja, apie juos vis dar kalbame puse lūpų. Bijome, kad liksime nesuprasti, pašiepti, todėl į specialistus kreipiamės vangiai, nors, suskaudus dančiui, nieko nelaukdami klibiname odontologijos kabineto rankeną. Tą patį darome ir tada, kai į nugarą įsimeta dieglys.

„Ar mes labai skiriamės? Manau, kad ne. Visi esame patyrę netekčių, turėjome ar turime sunkumų vienu arba kitu gyvenimo etapu“, – projekto „Žvelk giliau“ ambasadorė Lina, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Muzikos salės svečius kvietė atlikti trumpą terapijos pratimą.

Į rankas paėmusi raudonų popierinių širdelių, moteris jas išdalijo tiems, kurie yra susidūrę su netektimi – artimo žmogaus, brangaus augintinio, mėgstamo darbo. Geltonos širdelės keliavo pas tuos, kurie yra arba buvo susidūrę su slauga. Mėlynos širdelės liko neliestos, mat nė vienas iš renginio dalyvių nepatyrė, ką reiškia auginti sergantį vaiką.

„Po žalią širdelę išdalysiu tiems, kurie serga progresuojančia liga“, – projekto ambasadorė atsigręžė į auditoriją.

Pakilo viena, antra, trečia, galiausiai – labai nedrąsiai – ir ketvirta ranka.

Trumpu terapijos pratimu Lina norėjo parodyti, kad visi turime panašių emocinių sunkumų. Pasidalijus jais su kitais, būtų kur kas lengviau, deja, ne visi išdrįsta žengti šį žingsnį. Kodėl? Statistika rodo, kad psichikos sveikatos sutrikimų turintys asmenys – nepageidaujami kaimynai, darbuotojai, todėl neretai jie užsisklendžia, jaučia savotišką atskirtį.

Pavyzdys: projekto ambasadoriai drąsiai kalba apie tai, ką kiti linkę nutylėti. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Kaip pasakė viena projekto ambasadorė, ji jaučiasi tarsi atskirta. Viename krante – sveikieji, kitame – ji“, – po trumpos įžangos projekto muziejuje koordinatorė, dailės terapeutė Sigita Kupčiūnienė pristatė „Žvelk giliau“ ambasadorius – žmones, kurie visiškai atvirai dalijasi savo asmeninėmis istorijomis.

Jei nepasveiksime čia, nesudėliosime minčių, mūsų niekas neprivers gyventi.

Dalijosi savo patirtimi

Pasibaigus renginiui, projekto ambasadoriai kvietė visus norinčius pasišnekėti atskiruose rateliuose, bet prieš tai vienas po kito jie prabilo į muziejaus svečius.

Savo diagnozę Virginijus išgirdo 2013-aisiais. Žodžiai medikų lūpose  skambėjo šiurpiai – neurokarcinoma, neuroendokrininis navikas kasoje su metastazėmis kepenyse. Kasos navikas – 7 cm dydžio, yra skysčių sankaupų viduriuose, išsivysčiusi gretutinių organų patologija, kepenyse – dar du židiniai ir gausybė mažų židinėlių. Operuoti per daug pavojinga, nes auglys buvo apėmęs pernelyg daug organų. Po kurio laiko operacija buvo atlikta, o Virginijus pasiekė ilgalaikę remisiją. Kaip pavyko? Vyras suprato, kad viskas yra jo rankose, tiksliau, galvoje.

„Jei nepasveiksime čia, nesudėliosime minčių, niekas mūsų neprivers gyventi“, – Virginijus pasakojo visiškai pakeitęs savo kasdienę rutiną. Joje vis rečiau dominuoja žodis „aš“. Vyras parašė knygą, pastatė meno terapijos spektaklį, organizuoja įvairias programas ir pasakoja savo istoriją tiems, kuriems reikia postūmio.

„Kasdien susitinku su žmonėmis, kurie susiduria su onkologija. Ji apima ne tik fizinę sveikatą. Tai chaosas galvoje, depresija, atsiribojimas nuo visuomenės, keturi kampai ir baltos sienos“, – projekto ambasadorius Virginijus pabrėžė, kad gydantis labai svarbu aplink save suburti žmonių ratą, kalbėtis su jais, neleisti blogiems dalykams nuodyti kūno. Kai tai vyksta – žmogus sveiksta.

Plečiasi: S. Kupčiūnienė visus norinčius kvietė prisijungti prie „Žvelk giliau“ komandos. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Labai svarbu išmokti susitvarkyti su stresu. Kiekvienas turi atrasti jam tinkamą būdą. Tarkim, man labai svarbi gamta“, –  baigdamas pokalbį Virginijus per rankas paleido iš kelionės parvežtą vaškinį vazonėlį su žaliuojančia mėta.

Jis kvietė susirinkusius skinti po vieną augalo lapelį, giliai įkvėpti ir prisiminti vieną iš kelių žmogaus pojūčių.

Padėjo terapijos

Apie savo ligą – hipofizės sutrikimą – projekto ambasadorė Virginija sužinojo prieš devynerius metus. Norėdama užsimiršti moteris pasinėrė į įvairias veiklas, įsitraukė į Lietuvos hipofizės pacientų asociacijos veiklą, savanoriavo. Tačiau širdis ramybės nerado.

„Vienu metu fiziniai rodikliai buvo geri, bet jaučiau, kad su manimi kažkas ne taip“, – atsakymą Virginija rado teatro terapijos užsiėmimuose.

Po jų moteris suprato, kad fizinė sveikata neatsiejama nuo psichikos sveikatos. Todėl rūpintis ir ją stiprinti reikėtų nuolat, o ne tik susidūrus su problemomis.

„Dabar galvoju, jei būčiau anksčiau ieškojusi pagalbos, gyvenimo kokybė būtų buvusi geresnė“, – Virginija susirinkusius ragino nekartoti jos klaidos.

Jungtis: po projekto ambasadoriaus Virginijaus prisistatymo susirinkusiųjų rankose pakvipo mėtos lapeliai. Regimanto Zakšensko nuotr.

Projekto ambasadorė Rūta su ligomis nesusidūrė, tačiau ji žino, kas yra netektis. Prieš dvejus metus palaidojusi mylimą tėtį, moteris ilgą laiką negalėjo susitaikyti, kad jo nebėra. Pradžioje apgaudinėjo save, kad jis yra išvykęs ir po kurio laiko grįš. Vėliau kaltino save kažko nepasakiusi ar nepadariusi.

„Niekada nemaniau, kad emocinis skausmas gali būti didesnis už fizinį, – paklausta, kaip išsigydė širdies sopulį, Rūta dalijosi savo asmenine patirtimi. – Reikia galvoti ir dėkoti už viską, ką iš to žmogaus gavai, ką su juo patyrei.“

Netekties jausmą patyrė ir Sigrida. 20-metės akyse mirė jos tėtis. Tą akimirką jauną moterį ištiko šokas.

„Negalėjau verkti. Likau šalta. Kai kurie artimieji mane net pasmerkė už tai“, – Sigrida pasakojo patarimų kreiptis į specialistus nepaisiusi. Suvokimas, kad kažką reikia keisti gyvenime, atėjo po kurio laiko. Tiesa, tada moters laukė dar vienas išbandymas – močiutės slaugymas.

„Sunku ir artimiesiems, ir slaugomam žmogui“, – moteris džiaugėsi, kad šiuo metu močiutė – medikų rankose.

Išbandymas: terapijos pratimas leido suprasti, kokie visi panašūs esame. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kviečia jungtis

Projekto „Žvelk giliau“ ištakos yra Jungtinės Karalystės projektas „Time to Change“. Nuo 2007-ųjų jo pradininkė ir koordinatorė yra Sue Baker. Šių metų balandį prasidėjęs projektas vyksta ir Nacionaliniame M. K.Čiurlionio dailės muziejuje. Tai pirmas muziejus Lietuvoje, įsitraukęs į tokią prasmingą iniciatyvą.

„Turėti psichikos sveikatos sutrikimų mūsų visuomenėje vis dar stigma. Todėl šis projektas skirtas tiems, kurie nori prisidėti prie pokyčio psichikos sveikatos srityje. Žmonės turi suvokti, kad ne gėda patirti ir turėti psichikos sveikatos sunkumų. Žmonės turi suvokti ir tai, kad ne su visomis patirtimis įmanoma susidoroti vienam. Šis projektas apie tai, kad galima gauti pagalbą ir jaustis oriai turint psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų. Apie tai, kad su savo patirtimi, liga, diagnoze galite būti priimti artimoje aplinkoje, darbe, visuomenėje“, – visus, kurie suvokia pokyčių svarbą, projekto muziejuje koordinatorė S. Kupčiūnienė kvietė pradėti nuo savęs.

Taip pat ji ragino jungtis prie projekto savanorius arba kitaip – ambasadorius. Pastarųjų Lietuvoje yra apie pusšimtį. Projekto metu parengta dar apie šešiolika psichikos sveikatos koordinatorių.