Šiemet ji antrąkart buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Pirmo įvertinimo sulaukusi dar 2017 m. kaip jaunoji menininkė, šįkart buvo komisijos pastebėta už vaidmenį Šeiko šokio teatro ir „Granhøj Dans“ spektaklyje „La CALASH La Latin-LT“. Artėjant Šeiko šokio teatro turui po Lietuvą – pokalbis su O. Graznova apie atmetimo reakciją gavus pirmąją nominaciją, dėkingumą už galimybę judėti ir tai, kas dar šokėjui svarbu užkopus į sceną.

– „Auksinio scenos kryžiaus“ komisijos buvai nominuota už vaidmenį spektaklyje. Kaip manai, kas lėmė komisijos sprendimą?

– Neįsivaizduoju. Man buvo didžiulis netikėtumas, kad nominavo. Gal vaidybos elementai, charizmatiškumas scenoje. Juk šis spektaklis labiau paremtas emocijomis, išraiška, ne šokio technika. Visi mūsų duetai su Mariumi Pinigiu yra žaismingi, juose nėra rimtumo. Mes traukiame vienas kitą per dantį ir žaidžiame.

– Esi nominuota antrą kartą. Papasakok, kokie jausmai ir mintys aplankė pirmą ir antrą kartą? Kaip per tą laiką pasikeitei kaip atlikėja ir asmenybė?

– Pirma nominacija buvo kaip jaunosios menininkės už pirmą solinį mano spektaklį „Asmens kodas“. Sužinojus apie nominaciją, pirma reakcija – atmetimas. Nesijaučiau verta būti nominuota ar juo labiau apdovanota. Gal darbas ir turėjo vertę, bet manau, kad jis nebuvo visiškai sustyguotas ir išbaigtas. Nenorėjau važiuoti į ceremoniją ir galiausiai nenuvažiavau, nes, ceremonijos dieną patyrusi kojos traumą, atsidūriau ligoninėje.

Šiemet nebuvo nė minties, kad yra galimybė būti nominuotai. Mano dėmesys buvo ir yra sutelktas į atsigavimą fiziškai. Kai Šeiko šokio teatro meno vadovė Agnija Šeiko pasakė, kad aš nominuota, nepatikėjau, maniau, kad juokauja. Tačiau atmetimo reakcijos nebuvo. Malonu, kai esu pastebėta už savo darbą.

Per tą laiką tarp abiejų nominacijų daug kas pasikeitė. Patirta trauma buvo didelis pokyčio taškas. Manau, kad mano kaip atlikėjos performatyvumas tapo sodresnis, nes visos mūsų patirtys formuoja, kokie esame ant scenos. Aš pradėjau vertinti gebėjimą judėti. Anksčiau priėmiau tai kaip duotybę, o po traumos pasirodė, kad taip nėra.

Kai praleidi porą mėnesių negalėdamas vaikščioti be skausmo, negalėdamas pusės kilometro nueiti, pradedi kitaip vertinti tą galimybę. Galimybė judėti yra dovana.

Į šokį galima žiūrėti kaip į techninį atlikimą, bet man nuo seno šokis nėra tik fizinis. Tai kūno, emocijų ir psichikos sąjunga. Mano darbas yra ne tik užkopti ant scenos, bet ir perteikti visas gyvenimo patirtis. Tai patirties audinys, kurį atsineši. Kai kurių dalykų net neatsimeni, bet jie irgi kažką pakeitė, pridėjo spalvos. Todėl manau, kad visada į sceną atsinešame viską, ką turime. Aš asmeniškai neprimetu vaidmens, bet ištraukiu jį iš savo patirčių.

Save, kaip šokėją, suprantu kaip pagalbininkę choreografui ar režisieriui įgyvendinti idėją. Mano tikslas yra suprasti, ko kūrėjas ieško ir kaip galiu tai atliepti.

– Kaip apskritai vertini apdovanojimus, nominacijas? Ką jie tau reiškia?

– Manau, kad visi įvertinimai svarbūs, kad žmonės jaustųsi pastebėti, įvertinti, jų vardai skambėtų. Tai taip pat padeda, kai teiki paraiškas, – vertintojams kažkuria prasme apeliuoja į kokybę. Tačiau man žymiai svarbiau, kad mane pastebi ir įvertina žmonės, kurių darbas mane įkvepia. Pavyzdžiui, kai naujame spektaklyje dirbti pakvietė Dalija Acin Thelander. Tai viena svarbiausių kūdikiams kuriančių choreografių visame pasaulyje. Tai suteikė daug daugiau džiaugsmo nei bet kokios nominacijos. Man asmeninis ryšys svarbiau nei visuomeninis pripažinimas, nors pripažįstu, kad abu yra svarbūs.

– Užsiminei, kad 2018 m. patyrei traumą, kurį laiką negalėjai šokti. Papasakok daugiau apie šį etapą. Kas padėjo jį išgyventi? Ką davė ši patirtis?

– 2018 m., „Auksinių scenos kryžių apdovanojimų“ dieną treniruotėje patyriau kojos traumą, patekau į ligoninę, kitą rytą buvo atlikta operacija, nes kilo komplikacijų grėsmė.

Galima sakyti, kad lūžo ir visa būtis. Aš nebegalėjau vaikščioti, trauma įvyko ne mano mieste, tad buvau palikta draugei. Net puodelio su ramentais negalėjau nusinešti. Ilgai jaučiausi bejėgė, nebuvau prie to pratusi, nes visada buvau labai savarankiška, neprašydavau pagalbos, nebent tai buvo neišvengiama, jaučiausi fizine ir emocine prasme nenugalima. Staiga atsidūriau realybėje, kur pati daug ko negaliu, jaučiausi bejėgė ir pažeidžiama.

Man net buvo nejauku lipti į viešąjį transportą, nes vairuotojai dažnai staiga pajuda iš vietos ir gali pavojingai griūti. Taip jausdamasi gyvenau apie pusę metų. Tada pradėjau dirbti su savimi, suprasti, kad visiems reikia pagalbos, kad nesi geležinis ir reikia žmonių šalia. Esu dėkinga, kad šalia buvo tokių žmonių. Išgyventi tą laiką padėjo požiūrio keitimas į save ir aplinką. Įvyko virsmas. Prieš kelias savaites pajutau dėkingumą, kad tai įvyko. Praėjo penkeri metai kasdien jaučiant skausmą, bet ta patirtis padėjo tapti tokiai, kokia esu dabar.

– Kaip apibūdintum save kaip atlikėją? Ką tau svarbu perduoti žiūrovams? Kokius kriterijai, kaip šokėjai, tau svarbūs?

– Sudėtingas klausimas, priklauso nuo darbo. Save, kaip šokėją, suprantu kaip pagalbininkę choreografui ar režisieriui įgyvendinti idėją. Mano tikslas yra suprasti, ko kūrėjas ieško ir kaip galiu tai atliepti. Galbūt aš kažką kita norėčiau daryti, bet nuslopinu tai savyje, nes šokėjo darbas yra atskleisti šio žmogaus idėją, todėl dirbu įgyvendindama jas. Nors taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tai nėra pasyvus buvimas: jei, pavyzdžiui, choreografas prašo perteikti kažkokią nuotaiką, kuri man nenatūrali, aš žvelgiu gilyn ir ieškau to atspalvio savyje.

Tikiu, kad mes visi savyje turime įvairių spalvų spektrą ir galime visas jas parodyti. Tai darbas su savimi – ką parodai, o ką paslepi. Kaip atlikėjai, man svarbus tikrumas, svarbu ne vaidinti emocijas, charakterį, o būti scenoje tokių emocijų, tokio charakterio. Tai labai aktyvus darbas, jame turi dalyvauti ne tik kūnas, bet ir visa psichika, turi perteikti per gyvenimą sukauptas patirtis.

Kaip atlikėjai, man svarbus tikrumas, svarbu ne vaidinti emocijas, charakterį, o būti scenoje tokių emocijų, tokio charakterio.

 

– Spektaklyje daug žaismingumo, kvailiojimo, saviironijos, skirtos tiek sportiniam, tiek šiuolaikiniam šokiui. Kartais, kai labai rimtai žiūri į savo profesiją, būna sunku iš jos pasijuokti. Kaip jauteisi šiame kūrybiniame procese?

– Man nebuvo nauja pasijuokti iš savo profesijos ir šiuolaikinio šokio. Kiek prisimenu save, nuolat pasijuokdavau iš to, ką darome. Buvo tiesiog labai smagus procesas.

– Kas spektaklio kūrybos procese buvo įdomu, kas lengva, o kas kėlė didžiausią iššūkį? Kaip su tuo susitvarkei?

– Iššūkį kėlė poreikis kurti naujas kombinacijas kiekvieną dieną dvi savaites, nes ateina diena, kai pajunti, kad jau nieko nebenori, viskas atrodo nuobodu. Tai tam tikras slenkstis, kurį reikia peržengti.

Įdomu buvo stebėti savo kolegas kūrybos procese, nes kiekvienas sukurdavo derinį su daina ir veido išraiškomis. Kartais tose improvizacijose tarp porų įvykdavo magija – atsirado daug juokingų, įkvepiančių, veikiančių dalykų, kurių nesitikėjai pamatyti.

– Su kuo tau siejasi sportiniai šokiai? Ar esi juos išbandžiusi?

– Nebuvau niekada prie jų prisilietusi. Kai studijavau, mums kartą vyko pramoginių šokių pamoka, bet aš nieko neatsimenu. Sportiniai šokiai žavėjo nesuvokiamu porų sinchroniškumu – kaip jie visi kartu tai gali padaryti. Jų ekspresija man buvo svetimoka, aš labiau linkusi į tam tikrą santūrumą.

Kas? Šeiko šokio teatro ir Granhøj Dans spektaklis „La CALASH La Latin-LT“.

Kur? Kauno kino centre „Romuva“.

Kada? Balandžio 15 d. 19 val.