Kadangi merų rinkėjai šaligatvius analizuoja kasdien. Ir niekas už juos geriau šaligatvių nepažįsta. Jie žino, ar tie šaligatviai gerai valomi, ar pritaikyti vaikams, mamoms su kūdikių vežimėliais, senjorams, neįgaliesiems, sportininkams, augintiniams. Jie žino, ar šalia šaligatvių yra gėlynų, vaikų žaidimų aikštelių, suoliukų, ar prie suoliukų yra fontanų. Jie labai gerai žino, ar šaligatvius apšviečia žibintai. Taip pat žino, ar šaligatviai yra saugūs, ar ant jų nešlitinėja girtuokliai. Žino, ar tvarkingai nušluoti šaligatviai turi didesnę naudą, t. y. ar jie nuveda į merų rinkėjams svarbias vietas: prekybos centrus, mokyklas, turgavietes, socialinių paslaugų centrus, poliklinikas, kavines, kebabines, o gal net prie upės, ežero, tvenkinio, žaidimų, sporto aikštelių, kultūros renginiams ir pramogoms skirtų gražiai įrengtų erdvių ir statinių.

Visa tai apibendrinus, galima suprasti, kodėl kandidatų į merus reputacinės duobės rinkėjams yra ne tokios svarbios kaip duobės šaligatviuose ar gatvėse. Šį paradoksą įkūnija merų rinkimų rezultatai Anykščių rajone, kur meru buvo išrinktas nuteistasis už korupciją.

Galima suprasti, kodėl kandidatų į merus reputacinės duobės rinkėjams yra ne tokios svarbios kaip duobės šaligatviuose ar gatvėse.

Tokiame fone patetiškai, teatrališkai ir neįtikinamai atrodo kai kurių kandidatų į merus deklaracijos grąžinti į žmogaus ir visuomenės gyvenimą sąžinę ir teisybę.

Kai žvelgi nuo šaligatvio lygmens, sąžinė ir teisybė atrodo kaip prie šaligatvio stovintis nešviečiantis žibintas, neturintis jungties su realybe, kuri aprūpina elektra.

Nesąmoningai suvokiama: jei meras iš tiesų kažkokiais būdais bandys grąžinti teisybę, jis bus kaip pirmasis krikščionis katakombose. T. y. praktinės naudos iš tokio nedaug. Todėl geriau nelabai teisingas, bet raumeningas, nei labai teisingas, bet negalingas. Abejotinos vertės tendencijas gimdanti, bet šaligatviams ir sumaniems merams tinkanti perspektyva.