Teatro renginių gausa startavo atšilus orams ir miestiečiams ėmus vis daugiau laiko leisti lauke, ypač miesto centrinėse gatvėse. Ši vasara buvo visiškai kitokia nei ankstesnės – it žaisdamas kokį kompiuterinį žaidimą, kas savaitę ar net kasdien stengeisi suspėti surasti tiek teatrų pastatuose, tiek visuomeninėse ir viešoje erdvėse pasklidusius scenos menų pasirodymus. Daugiausia kalbu apie tarptautinius šiuolaikinių scenos menų festivalius, vykusius vasarą ir rudenį. Jie šiemet buvo iš tiesų įspūdingi, leidę pakviesti pačių įdomiausių ir žinomiausių užsienio menininkų, kurie stebino savo kūrybingumu ir profesionalumu.

Tai ir Kauno valstybiniame lėlių teatre vykęs tarptautinis 22-asis lėlių teatrų festivalis, tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, tarptautinis 32-asis šokio festivalis „Aura“. Buvo labai įdomu, niekur neišvykus, tiek teatre, tiek gamtos apsupty susipažinti su dominuojančiomis lėlių teatro, šiuolaikinio cirko ir šokio tendencijomis tarptautiniu mastu. Festivalinių savaičių metu kasdien peržiūrėjus po kelis ar daugiau skirtingų šokių spektaklius tai pajusti nebuvo sudėtinga. Šiame kontekste savus projektus pristatę lietuvių kūrėjai kai kuriais atvejais nusileido, o kai kuriais ir pranoko užsienio kūrėjus.

Įrodė, kad šiuolaikinis scenos menas yra suprantamas, neskirtas vien teatro gurmanams, leidžiantis tiesiog būti savimi.

Tačiau visų šalių menininkai vaidinimuose kalbėjo apie šiandienos žmonijos globalias problemas – karą, socialinius iššūkius, savirealizaciją, psichikos būsenas, istorijos santykį su dabartimi, žmogaus ir dirbtinio intelekto sandūra, žmogaus kūno ir visatos tyrimus, metafizines patirtis ir kt. Paskatino besikeičiančiame pasaulyje iš naujo permąstyti tokias pamatines sąvokas kaip namai, laimė, žmogiškumas, gyvenimo prasmė. Nesvarbu, ar tai buvo perteikta lėlėmis, judesiais ar akrobatiniais triukais. Vaikams ar suaugusiesiems suprantama kalba.

Ypač išsiskyrė šiemet grandioziniu tapęs ketvirtasis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, vykęs Kaune ir Kauno rajone liepą ir rugpjūtį. Prieš prasidedant festivaliui teko nerimauti, kad galbūt Kauno publika nebus pasiruošusi pakankamai svetingai priimti užsienio svečių – vengs lankytis jų pasirodymuose, bijodami jų nesuprasti ar tiesiog neturėdami galimybės, nes tai buvo vasaros atostogų metas. Kaip rodė ankstesnių metų praktika, buvo prisibijoma eiti į šiuolaikinio scenos meno festivalius, itin vykstančius ne teatro erdvėse. Šiam festivaliui pasibaigus, galima tik stebėtis lankomumo rekordu – jame apsilankė apie 20 tūkst. žmonių. Buvo galima išvysti įvairių scenos krypčių spektaklių urbanistinėse miesto erdvėse ar gamtos apsupty – šiuolaikinių cirko, šokio, dramos teatro, operos, gatvės teatro, imersyvaus teatro, performanso ir kt. Lankėsi įvairaus amžiaus žmonės – nuo mažiausiųjų iki senjorų. Nesutrukdė net karščiai.

Nepamiršiu, kaip kepinant saulei greta „Žalgirio“ arenos teko laukti eilėje, norint apsilankyti čia pastatytoje betoninėje mažytėje vaistinėlėj“ – Nyderlandų teatro ir vizualaus meno kūrėjo Drieso Verhoeveno instaliacijoje „Happiness“. Čia buvo galima išvysti humanoidę (tikrą robotą, kurio paprastai nepamatysi), pasakojančią apie laimę ir galimybę ją patirti dirbtiniu būdu – vaistais ir psichotropinėmis medžiagomis. Stovėjai įkaitusioje būdelėje priešais šią į žmogų panašią, judančią ir kalbančią, bet bedvasę būtybę, baisėjaisi ir jutai, kaip veidu ir nugara teka prakaito srovelės, tokios svetimos regimam sausam, jokio nuovargio nejuntančiam robotui. Stiprūs potyriai aplankė ir sėdint specialiai miesto centre pastatytuose bokštuose – cirko palapinėse, kuriose metafizinio cirko kūrėjas, akrobatas prancūzas Borisas Gibé stebino nyrio į žmogaus kūną ir sielą gyliu. Į minėtus renginius buvo ne taip paprasta patekti, žmonių susidomėjimas buvo didžiulis.

Stebino ir tai, kad žmonės noriai lankėsi ir spektakliuose, kuriuose reikia įsitraukti į veiksmą, kuriuose negalima likti sėdinčiu stebėtoju. Žiūrovai nepaisė ir to, kad kai kurių jų metu galėjo susipurvinti drabužius, būti aplieti vandeniu ar patirti kitokį fizinį diskomfortą. Priešingai, noriai šoko, dainavo, ėjo užrištomis akimis, braidė po vasarišką purvą, ragavo keistus valgius ir maudėsi vandens voniose. Džiugu, kad nepabijota išeiti iš emocinio ir fizinio komforto zonos, leistis patirti tai, ką paprastai galime tik įsivaizduoti. Kad ir dabar prasidėsiantį karą mūsų šalyje. Kaip mes elgtumės? Kaip jaustumės? Tai leido patirti ispanų trupė „Kamchàtka“ pasirodyme „Fugit“. Stiprių emocijų leidęs patirti gatvės teatro spektaklis žiūrovus pavertė pabėgėliais, besislapsčiusiais Kauno centro pastatuose ir gatvėse. Ką reiškia būti užrakintam tamsoje rūsy su nepažįstamais žmonėmis, koks yra duonos gabalėlio, kuriuo reikia dalytis su kitais, kąsnio skonis galima įsivaizduoti, bet tau patirti – visai kas kita.

Tai – tik keli labiausiai įsiminę festivalio „ConTempo“ pavyzdžiai, tapę vienomis įsimintiniausių šių metų vasaros akimirkų. Šiemet ir scenos menų kūrėjai, ir žiūrovai įrodė, kad šiuolaikinis scenos menas yra gana įdomus, žaismingas, aktualus, suprantamas, neskirtas vien teatro gurmanams, nereikalaujantis specialaus pasiruošimo ar net apsimetimo, o leidžiantis tiesiog būti savimi. O ir parepetuoti tas nepatogias ir kritines realias situacijas, kurios galėtų nutikti, bet tu jau žinosi, ko tikėtis, kaip išlikti ir kokių klaidingų sprendimų imtis nereikėtų.

Negalima nepasidžiaugti ir spektakliais, kuriuos šiemet kūrė bendros užsienio ir lietuvių kūrėjų pajėgos. Neabejotinai vienas svarbiausių spektaklių – žinomiausio pasaulyje teatro režisieriaus, amerikiečio Roberto Wilsono, Vokietijos D’haus teatro Diuseldorfe (Düsseldorfer Schauspielhaus) ir Nacionalinio Kauno dramos teatro bendras darbas „Dorianas“. Spektaklis leido ne tik mūsų teatro puikius aktorius Dainių Svoboną ir Mantą Zemlecką pamatyti visiškai naujai, bet ir pajusti mūsų teatro kitoniškumą Europos ir viso pasaulio kontekste, prisiliesti prie amerikietiško teatro tradicijos. Tai spektaklis, kurio negalima nepamatyti.

Dar ilgai prisiminus 2022-uosius lydės daug brangių, gražių prisiminimų. Aukščiausio lygio tarptautiniai pasirodymai, užsieniečių būriai Kauno gatvėse ir kavinėse, lietuvių smalsumas ir atvirumas. Mėgstu keliauti ir Kaune trūkdavo to jaukaus tarptautinio šurmulio, kuris gaubia didesnius miestus, kuriuose mėgėjiški ir profesionalūs pavienių atlikėjų scenos menų pasirodymai gatvėse ir aktyvūs žiūrovai – kasdienio gyvenimo dalis. To tekdavo pasigesti sugrįžus į gimtąjį miestą. Šiemet visa tai patirti buvo galima ir žymiai sušiuolaikiškėjusiame Kaune.

Norisi padėkoti Kauno teatrams, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, minėtųjų festivalių komandoms ir kitų individualių projektų, tapusių ar netapusių „Kaunas – 2022“ programos dalimi kūrėjams. Tai buvo galinga ir lemtinga pažintis su šiuolaikiniais scenos menais, kuri, labai norisi tikėti, ne vien aidės, bet ir tęsis toliau.