Profesionali tapyba

Ir kas gi gali nemėgti katės? Ji juk neišgeria jūsų alaus ir neužsiaugina alaus pilvuko, ji neužima pusės jūsų lovos ir visada jus išklauso – taip ir panašiai šmaikštavo kaunietis dailininkas Vidmantas Valentas V.Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje, esančiame Senamiestyje, atidarydamas kamerinę, bet ryškią savo parodą „Apie kates“.

Beje, paroda ryški ne, kaip dabar įprasta, dėl kažkokių paviršinių žvangučių, provokacijų arba, kaip dažnai būna, tiesiog išsidirbinėjimų, o dėl puikios, profesionalios tapybos, – tokių parodų šiandien reta ir ypač – kai tradicinės tapybos klasikos atstovas dar ir žavingai šmaikštauja. Kita vertus, žinant V.Valento platų kūrybinį diapazoną, išskirtinius, aukšto meninio lygio filmus, būtų galima šią žaismę priimti natūraliai.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad buvo sunku įsivaizduoti, jog V.Valentas surengs parodą apie kates – šiandienio feisbuko vienas dažniausių herojų, nes menininko darbai išsiskiria ne tik dėl lietuviškos tapybos mokyklos tradicijos laikymosi, bet ir kūryboje slypinčia gelme, mąslumu, rimtimi. Tačiau, regis, nėra nei banalių klausimų užduodamuose interviu, nei lėkštų temų – viskas slypi atsakymuose, temos atskleidime.

Taigi ir šįkart tai nėra „ujuj katukai“, tai rimta, gili paroda apie kates – gyvūnus, kurie ne vien mieli švelnūs augintiniai. Kates garbino egiptiečiai, menininkai įkūnydavo skulptūrose, drobėse, literatai – poezijoje. Nuo neatmenamų laikų šalia mūsų gyvenančios katės tapo meno objektu, nors jų likimas sudėtingas – buvo garbinamos ir kaip gėrio, ir kaip blogio simbolis.

Rimta ir žaisminga

Dominuojantis gilių spalvų koloritas, preciziškas dėmesys kompozicijai, išbaigtas piešinys atveria ne tik grakštų, žaismingą ir įvairialypį katės siluetą, bet ir paslaptingą, beje, ne tiek katės, kiek dailininko pasaulį: jautrų, subtilų, dvasiškai brandų.

Dominuojantis gilių spalvų koloritas, preciziškas dėmesys kompozicijai, išbaigtas piešinys, atveria ne tik grakštų, žaismingą ir įvairialypį katės siluetą, bet ir paslaptingą dailininko pasaulį.

Menininkui nėra jokio reikalo slėpti juodos katės juodame kambaryje ir, užmetus dar kelias spalvas, vadinti tai, tarkim, abstrakcija. Lietuviška tapybos tradicija gali kur kas daugiau: leisti akims gėrėtis subtiliai, poetiškai komponuojamu ir atpažįstamu vaizdu, spalvine harmonija ir dvasioje atbundančiomis būties pajautomis, beje, dažniausiai melancholiškomis, šypsningai liūdnomis (tarsi seno išminčiaus besišypsančios akys).

Tačiau yra ir gana lengvų, žaismingų darbų – juk paroda apie kates, taigi šįkart darbus jungia ne jų braižas, bet tema. Kita vertus, būtent tai parodai suteikia didžiulės gyvybės, bet kaipgi kitaip – katės, regis, gyvena devynis gyvenimus.

Be pavadinimų

Surengęs kiek netikėtą parodą apie kates, V.Valentas, atrodo, savo dirbtuvėje turi nemenką lobyną, kuriam reikėtų didelių erdvių, kaip ir kino salės išskirtinio braižo jo filmams. Tylus, nesiafišuojantis menininkas šiandien turbūt tegali šmaikštauti, į realybę žvelgti su humoru, kita vertus, kūryboje jautriai, netiesmukai ir net ne iš karto atrandami gelminiai klodai tuomet tampa dar paveikesni, trenkia kaip žaibas. Išties, tokie yra V.Valento filmai, tokia yra jo tapyba: santūri, profesionali, kalbanti apie egzistencines patirtis, savitai perduodanti išmintį.

Vidmantas Valentas, be pavadinimo/Regimanto Zakšensko nuotr.

„Išsirinkau penkis labiausiai patikusius darbus, – sveikindama dailininką džiugiai išpyškino viena bičiulė ir ėmė į paveikslus rodyti ranka, nes pastarieji be pavadinimų; menininkas jų vengia, žiūrovui stengdamasis neprimesti savos verbalinės interpretacijos. Gal ir gerai, ypač šiuo atveju, juk mes nežinome, ką galvoja katė, ji mums neduoda net jokios užuominos, taip ir V.Valento paveiksluose – nebyli gelmė, paslaptis, savitas unikalus pasaulis.

Aš irgi išsirinkau patį pačiausią (neįmanoma iš parodos išeiti be savosios katės) ir daviau savąjį pavadinimą – „Katė mėnulio akimis“. Beje, parodoje apie kates yra ir ne kačių, tačiau čia labai tinka intriga – kas turi panašumų su katėmis? Kokie siluetai ir formos labiausiai su jomis derėtų? Kas savotiškai atliepia jų nenuspėjamą charakterį?