Lauko scenos gale plūduriuoja juodas objektas, kuris prasidėjus pasirodymui grėsmingai juda link publikos. Tai – didžiulė oro pagalvė, keliaujanti iš vienos scenos vietos į kitą. Tarytum praryjanti ir išspjaunanti šokėjus, kurie iš jos ištrūkę sustingsta, virsta skulptūromis.

Pirmiausia išspjaunama baltoji šokėja. Ji rami, tiesi, žvelgianti kažkur į tolį. Ji – išskirtinė, vienintelė balta. Kiti atlikėjai vilki juodais kostiumais. Peršasi mintis, kad yra vaizduojama kova tarp gėrio ir blogio. Tik kas čia blogiukas?

Intensyvėjant muzikai žmogiškųjų skulptūrų pasirodo daugiau. Jos vis sudėtingesnės: šokėjai veikia nebe po vieną, bent poromis. Pozos, veidų išraiškos pasakoja dramatiškas, galbūt net katastrofiškai tragiškas istorijas, susijusias su žmogaus būties trapumu, baimėmis.

Atlikėjai išgyvena individualius potyrius ir kiekvienas jų reprezentuoja vis kitą sukrėtimą. Artėjant prie kulminacijos judesiai intensyvėja: paslaptingoji juodoji pabaisa apsupama, aplink ją bėgiojama lyg stengiantis suklaidinti ar įvilioti į spąstus. Šokėjai vienijasi, stengiasi rasti sprendimą kilusiai problemai. Objektas tampa vieninteliu blogiu, kurį bandoma suvaldyti. Pastarajam pakilus į orą, atrodo, kad katastrofos išvengta ir situacija vėl tampa valdoma. Tarsi nugalimas nežemiškas priešas, o žmonijai nebelieka jokios grėsmės.

Impulsas: performanso „Wreck“ atlikėjai inspiravo žiūrovus kurti savas interpretacijas. / M. Plepio nuotr.

Atlikėjai išgyvena individualius potyrius ir kiekvienas jų reprezentuoja vis kitą sukrėtimą.

Objektu manipuliuojama visoje erdvėje, priartėjant prie žiūrovų tiek, kad pirmose eilėse esantys gali jį paliesti. Kai kurie jų sustingę laukia ir leidžiasi praryjami, kiti – stumia juodą debesį nuo savęs, bandydami priešintis. Viso pasirodymo metu išlaikoma įtampa, kurią dar sustiprinama muzika.

Performansą pristatant Kačerginėje efektą sustiprino prapliupęs lietus. Apniukęs dangus stiprino niūrią pasirodymo nuotaiką, o veiksmui rutuliojantis į gerąją pusę nušvito saulė. Tai dar labiau įtikino patikėti tuo, kad po kiekvienos sunkios kovos ateina ramybė ir palengvėjimas.

Performansas palieka nemažai vietos interpretacijai ir savų reikšmių kūrimui. Tai šiek tiek sunkina aiškios žinutės komunikavimą. Per 50 minučių – tiek trunka kūrinys – galima pasakyti arba labai daug, arba labai mažai. Šiuo atveju veiksmas kiek ištemptas ir lėtokas. Nors tema ne nauja, jos pateikimas įdomus, tačiau to neužtenka, kad viso pasirodymo metu būtų išlaikytas žiūrovo dėmesys.

Nepaisant to, atlikėjai – daugiausia vaikai – verti aplodismentų už kantrybę ir susitelkimą. Tai kūrinys, skirtas žiūrovui, labiau norinčiam ne aktyviai įsitraukti į veiksmą, o leisti skleistis vaizduotei.