– Paatviraukite, kokia veikla šiuo metu labiausiai džiugina jūsų širdį?

– Šiuo metu užsiimu sąmonės plėtimo ieškojimu ir tyrinėjimu, dar – kūryba, vaidyba, šokiu ir motinyste. Mano kūryba reiškiasi įvairiai – per kūno judesį, šokį, teatrą, tekstų rašymą. Labiausiai domina sielos kelionė žmogaus kūne ir išsilaisvinimas iš proto ir visuomenės normų, atrandant ryšį su gamta, visata. Motinystė mane įžemina, moko būti čia ir dabar.

– Didžiojoje Britanijoje baigėte psichologijos studijas, prieš ketverius metus grįžote į Lietuvą ir pradėjote tyrinėti įvairias terapijų sritis – muzikos, dailės, rašymo, vandens, gamtos, šokio, kūno judesio. Kas paskatino grįžti į gimtinę?

– Studijuodama supratau, kad nematau savęs ilgai Didžiojoje Britanijoje. Dar mokykloje svajojau keliauti, patirti nuotykių, susipažinti su įvairiomis kultūromis ir tradicijomis. Įsivaizdavau save kažkur šiltuosiuose kraštuose. Tai išsipildė, tik kiek kitaip, nei aš įsivaizdavau. Anksti ištekėjau už užsieniečio – filmų kūrėjo, tad teko nemažai pakeliauti drauge.

Nelaiminga santuoka, savasties praradimas, depresinės būsenos ir galiausiai – ypatingo vaiko (mano sūnus gimė turėdamas Dauno sindromą) gimimas paskatino sveikti, ieškoti harmonijos ir grįžti į Lietuvą.

Po patirtų iššūkių norėjosi atsigauti, surinkti save ir pradėti naują gyvenimo etapą. Tiesa, dar gyvendama santuokoje, gimus sūnui, viena koja jau buvau Lietuvoje, nes vaiko tėtis prižiūrėjo verslą Škotijoje ir daug keliavo darbo reikalais. Aš jaučiausi labai vieniša ir svetima ten, kur gyvenome. Taigi, nusprendėme įsigyti būstą Vilniaus rajone, kad būčiau arčiau saviškių.

Tikruoju savo gyvenimo lūžiu laikau skyrybų sprendimą ir mudviejų su sūnumi atsikraustymą gyventi į Klaipėdą.

Būdai: Aistės kūryba reiškiasi įvairiai – per kūno judesį, šokį, teatrą ar poetinių tekstų rašymą / A. Burkauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Dviese pradėjote naują gyvenimo etapą Klaipėdoje?

–Taip... Čia pagaliau pasijaučiau savo vėžiose. Iš naujo mokiausi pati priimti sprendimus, kurti norus ir svajones. Pradėjau dirbti su vaikais humanistiniame darželyje ir sąmoningos tėvystės centre. Buvau pavaduojanti auklėtoja ir psichologė, centro kuratorė. Ten susipažinau su meno, muzikos ir šokio terapijomis, drauge su šių dalykų specialistėmis vesdavau užsiėmimus. Vėliau pradėjau lankyti kūno terapijos užsiėmimus, laisvo šokio ir tantros seminarus. Domėjausi ir miško terapija-maudynėmis. Tai buvo vienas iš būdų ir mano pačios psichologinei sveikatai pagerinti.

Kai žmogus prisiima atsakomybę už savo gyvenimo kūrimą, viskas ima tvarkytis tarsi savaime.

Prieš porą metų su Laura Geraščenko – šokio teatro „Judesio erdvė“ įkūrėja ir vadove – sukūrėme „Patirtinių miško kelionių“ projektą, kur sujungėme miško ir judesio terapijas. Vėliau prisijungiau ir prie teatro trupės. Taip į mano gyvenimą atėjo šokio terapija, autentiškas judesys, kūrybinis-terapinis rašymas ir vandens terapija – Watsu.

– Jei braižytume diagramą, kokiai terapijai šiuo metu būtų skirtas didžiausias pyrago gabalas ir kodėl?

- Šiuo metu apskritai vengiu terapijos termino. Ne vien dėl to, kad jis nuvertėjo, bet ir todėl, kad gijimas yra natūrali dvasinio augimo būsena. Kai žmogus prisiima atsakomybę už savo gyvenimo kūrimą, viskas ima tvarkytis tarsi savaime.

Veiklose ir kasdienybėje naudoju nemažai terapijos priemonių, tačiau neturiu tikslo kitų ar savęs gydyti. Tiesiog stengiuosi dalytis savo patirtimi ir suvokimu per kūrybą, kad žmogus, kuriam buvau atsiųsta kaip priemonė kažką suprasti, galėtų lengviau įsisavinti tą informaciją. Žinau, kad skamba labai nekonkrečiai, tačiau laisvė rinktis, kaip patirti ir išreikšti save pasauliui, man yra viena svarbiausių žmogiškųjų vertybių.

– Gyvenate prie jūros. Ar dažnai klausiate jos patarimo, dalijatės su ja džiaugsmo ir liūdesio akimirkomis, šokate jai?

– Su jūra mano ryšys ypatingas. Apskritai su vandeniu. Gal dėl to, kad astrologiškai manyje dominuoja vandens stichija. Vandenyje ir prie vandens jaučiuosi labai sava ir saugi, atsipalaiduoju. Tad daug suvokimų manyje įvyksta tiesiog esant tos būsenos.

– Esate šokio ir judesio teatro „Judesio erdvė“ komandos dalis. Dažnai rengiate performansus. Šiuo metu tai labai populiari meno išraiškos priemonė. Kokias temas, problemas mėgstate akcentuoti?

– Visa mano kūryba – apie jausmą, kuris kyla iš impulso, patyrimo, suvokimo. Stengiuosi nerodyti to, ko savo kailiu nepatyriau, neišgyvenau. Taip pat to, kas gali sukelti žmonių susipriešinimą. Tarkim, politika. Siekiu skleisti tikrumą, nuoširdumą, meilę ir taiką.

Ryšys su gamta ir pačiu savimi, žmogiškieji santykiai – šiuo metu man aktualiausios temos. Taip pat tolerancija, kito priėmimas ir laisvė būti savimi. Galbūt šias temas mano gyvenime paryškina sūnus, su juo susijusios patirtys. Nors iš tiesų, kiek save pamenu, visada jaučiau trauką ir nešiojausi širdy supratimą kitokiems – jautresniems, skriaudžiamiems žmonėms, gyvūnams, gamtai.

– Pristatote save kaip įvairiapusę menininkę. Ar lengva šiais laikais gyventi meno žmogui?

– Manau, kad niekada nebuvo lengva tiesiog gyventi. Na, bet jei jau atrandi lengvumą būtyje, tai ir menininku būti, manau, visai nesunku.

Nesureikšminu profesijų. Tikiu, kad jei leidi sau išreikšti tai, kas svarbu, tuomet ateina ir palaikymas. Klausimas tik vienas: kiek žmogus sau leidžia būti pačiu savimi ir kiek jam yra svarbi aplinkos įtaka?

Kita vertus, jei klausiate apie materialinę gerovę, atsakymas būtų panašus kaip ir apie laimę. Tikiu, kad kuo arčiau savasties yra žmogus, kuo laisvesnis jis jaučiasi būdamas savimi. Kuo mažiau jis kovoja su savimi ir pasauliu, tuo turtingiau ir laimingiau jis gyvena.

Potyriai: įvairiuose meniniuose projektuose dažnai dalyvaujanti A.Burkauskaitė jaučia prasmę, kai pavyksta patirti kažką naujo. Fotoprojekto „Laukinė moteris“ akimirka / D. Tykumos nuotr.

– Kuriate nuostabias eiles. Kaip jos gimsta, kur jomis dalijatės?

– Jos tiesiog nusileidžia. Išgirstu arba kūnu pajaučiu impulsą, sakantį: „Rašyk! Dabar!“ Tai dažniausiai atsitinka proto ramybės būsenos, gamtoje arba užplūdus stipriems jausmams. Atsakingai žiūriu į šią dovaną, tad viską metusi imu užrašinę, rašiklį.

Ilgai tai netrunka. Gal 10–15 minučių. Kartais išgirstu pirmą žodį ar frazę, o tuomet viskas liejasi savaime. Kartais į galvą ateina jausmai, vaizdiniai, kuriuos aprašau. Paskui kelis žodžius pakoreguoju, kad gražiau skambėtų ar aiškiau perteiktų esmę.

Gal būtų smagu surinkti savo tekstus į knygą, kad nepasimestų, bet kol kas neturiu tokio tikslo. Savo eilėmis dalijuosi tik socialiniuose tinkluose, nes pati čia tinkamu metu randu kitų žmonių mane įkvepiančių minčių. Jos kažką patvirtina ar paneigia, suteikia naujų įžvalgų, suvokimų.

– Savo sūnelį vadinate Saulyte. Kas šiuo metu jums svarbiausia mamos amplua?

– Įdomu, kad parinkote terminą „amplua“. Man atrodo, kad motinystė – viena iš nedaugelio gyvenimo sričių, kurios nesuvaidinsi. Čia išlenda visa, ką šiaip bandome paslėpti nuo kitų.

Su sūnumi aš galiu būti tikra. Gal tai nuolatinio nuovargio, dėmesio, užimtumo ar besąlygiškos meilės padarinys, bet nuo savo vaiko neįmanoma paslėpti nieko ar apsimesti kažkuo kitu. Esu tas, kas esu, patinka man tai ar ne. Arba renkuosi augti ir žaisti gyvenimą su juo kartu, arba kovoju ir vargstu. Būna visaip.

Jis tikras judesio vaikas: niekada nenustoja judėti, net miegodamas. Pradingti gali per 10 sekundžių – skaičiavau!

Jis gimęs laužyti standartus ir plėsti tolerancijos ribas. Mažai šneka – bent jau suprantama kalba, užtai lengvai bendrauja su bet kuo, kas nori jį suprasti. Augindama Saulytę (taip vadinami žmonės, turintys Dauno sindromą), supratau, kad neverta bandyti kontroliuoti kitų ar aplinkybių. Turi išmokti priimti viską taip, kaip yra. Atrasti tame džiaugsmo, grožio, prasmės akimirkų. Man patinka Alberto Einsteino mintis: „Yra du būdai gyventi: vienas – galvoti, kad stebuklų nebūna, kitas – kad viskas yra stebuklas.“ Šito mokausi iš savo sūnaus – pastebėti paprastos akimirkos stebuklą.

– Užsiimate įvairiomis meditacinėmis judesio praktikomis – šokiu, joga, taiči, čigongu ir kt. Ką jums tai duoda?

– Savęs pajautimą, proto nurimimą, kūno harmonizavimą, laimės ir laisvės pojūtį.

Jau daugiau kaip dešimt metų praktikuoju jogą ir domiuosi įvairiomis Rytų filosofijomis. Tačiau tik prieš metus atradau taiči praktiką (o gal tam pribrendau). Gavau ir mokytoją, kuriuo galiu pasitikėti ir kurio išmintis puikiai veikia mano vidinę pusiausvyrą.

Mityba čia irgi turi įtakos. Išbandžiau vegetarizmą ir veganizmą, tačiau nemėgstu kraštutinumų ir savęs ribojimų. Svarbiausia saikas ir įsiklausymas į savo kūną. Tad šiuo metu leidžiu sau valgyti viską. Vis dėlto dėl lengvumo pojūčio dažniau renkuosi augalinę mitybą.

Persikūnijimas: renginys Jonui Mekui atminti „Kaktusai ir debesys tarp dviejų krantų“. Aistė – Upės dvasia / G. Juškos nuotr.

– Filmuojatės, fotografuojatės meniniuose ir artimuose širdžiai komerciniuose projektuose. Ar modelio darbas padeda atrasti dar nepatirtų pojūčių, naujų savo asmenybės spalvų?

– Kiekviena patirtis ir išraiška, kurioje turiu galimybę pamatyti save iš šalies, man duoda neįkainojamos naudos ir džiaugsmo. Dažnai ir nepatogumo, bet jaučiuosi prasmingai, kai išmokstu ar pabandau nuveikti kažką naujo. Jei tai dar džiugina, įkvepia kitus – tuomet man dviguba laimė! Tiesa, vaikystėje buvo susiformavęs įsitikinimas, kad esu nematoma, negirdima, nesuprantama ir niekam neįdomi. Štai kodėl ilgą laiką buvau labai nedrąsi, turėjau daug kompleksų, susijusių su kūnu, išraiška, kalba. Galima sakyti, kad dabar savo veiklomis laužau praeities įsitikinimus ir plečiu savo sąmonės ribas.

– Nuolatos skiriate dėmesio savo dvasinei kelionei. Gal gyvenime buvo kažkoks įvykis, paskatinęs gyventi ne į plotį, bet į gylį?

– Atsimenu, vaikystėje sugalvojau norą – užaugusi būti geru žmogumi. Vis dar neįsivaizduoju, ką tai galėtų reikšti, bet ieškoti atsakymo nenustoju. Dažnai naudoju frazę: augti į plotį ir į gylį, nes manau, kad šiedu procesai yra neatsiejami. Kaip medis skverbiasi šaknimis į žemę ir siekia šakomis dangaus, taip ir žmogus turi stengtis suderinti abu šiuos polius – dvasinį ir žemiškąjį.

– Laimingo žmogaus sąvoka jūsų lūpomis?

– Kažkur perskaičiau ir įsiminiau frazę, kuri man tiko ir patiko dėl daug ką apimančio paprastumo. „Laimė – tai būsena, kai esame patenkinti savimi.“ Tada tampame patenkinti ir savo aplinka, nes kaip viduje – taip ir išorėje.

Ar tikrai užtenka būti tik patenkinta, kad jaustumeisi laiminga? Dažnai laimė siejama su euforinėmis ar kažkokiomis ypatingomis būsenomis. Tačiau, žvelgiant Rytų filosofų akimis, siekiamybė yra harmonija, balansas, neutralumas, aukso viduriukas.

Aš jaučiuosi laiminga, jei prisimenu, už ką, tarkim, galiu būti dėkinga. Kaip ir kiekvienas, esu nuolatiniame augimo procese. Tai priėmusi tampu savimi patenkinta – laiminga. Žinoma, būna tokių momentų ar situacijų, kai nusiviliu savimi, aplinkybėmis ir tuomet tikrai tenka šiek tiek paliūdėti, kol vėl prisimenu ir priimu viską taip, kaip yra.

– Kokios knygos šiuo metu guli ant jūsų naktinio stalelio?

– Šiuo metu suskaičiavau 21 knygą ir septynias užrašines šalia lovos. Nors turiu daugybę lentynų ir visą sekciją senovinių, klasikinių, apdulkėjusių knygų – senelio palikimą.

Šiame gyvenimo etape labiau mėgstu atsiversti knygas, užuot jas skaičiusi nuo pradžių iki galo. Esu gan keista skaitytoja. Intuityviai išsirenku knygą ir atsitiktinai – nors atsitiktinumais netikiu – atsiverčiu puslapį. Jį perskaitau – kelis sakinius ar net visą skyrių – ir, jei pajuntu rezonansą, „suvalgau“. Tiesa, kartais ir vieno sakinio pakanka, kad pasitenkinčiau. Kai gaunu tam tikrą žinutę, pajautimą, patvirtinimą ar nukreipimą – toliau gyvenu, stebiu, mokausi.

Mano knygų spektras gan platus – nuo psichologinių, saviugdos, sveikatinimosi iki grožinės literatūros, pasakų, poezijos. Turiu knygų, kurios ateina pas mane pačios. Paskutinė tokia, perskaityta vienu ypu, buvo Hermanno Hesse'ės „Sidharta“. Daug išminties ir atsakymų į tuo metu kamuojančius klausimus joje radau.

Prioritetai: „Ry­šys su gam­ta ir pa­čiu sa­vi­mi, žmo­giš­kie­ji san­ty­kiai – šiuo me­tu man ak­tua­liau­sios te­mos“, – pri­sipa­žįs­ta šo­kio teat­ro „Ju­de­sio erd­vė“ ak­to­rė / A. Burkauskaitės asm. archyvo nuotr.

– Tobula vasara – ką veikiant, kur būnant? Kokie likusios vasaros planai?

– Tobula vasara man, žinoma, yra poilsis ir natūralus buvimas gamtoje. Laukiniai Nerijos paplūdimiai, šiltos jūros bangos, turistinės iškylos su palapinėmis miškuose, prie ežerų, upių, po žvaigždėtu dangumi, prie laužų, su bendraminčiais, pokalbiais, muzika ir šokiais iki paryčių!

Šią vasarą pradėjau itin darbingai. Su teatru ir kviestiniais aktoriais sukūrėme ir Juodkrantės kurorto dienose pristatėme teatralizuotą ekskursiją „Juodojo kranto aukso amžius“ – apie XIX a. pab.–XX a. pr. klestėjusį Juodkrantės kurortą.

Rugpjūčio pabaigoje kviesiu žiūrovus į savo debiutinį solo judesio spektaklį „Kas aš“. Tai bus gyvo garso, gyvos aplinkos, kūno judesio su 9 m ilgio medžiagos juosta performansas ant Karklės baterijos – miško, kopų, jūros ir dangaus apsuptyje. Pasakosiu istoriją apie savasties paieškas, žmogiškąsias patirtis ir subtiliųjų pasaulių misterijas. Bus gražu, kviečiu kartu panirti ir patirti.

A. Burkauskaitės eilėraščiai

Nusistovėjęs vanduo

Jos kūnu kasdien praklysta šimtai pavargusių keleivių.

Vieni sustoja atsigerti iš jos neišsemiamai tyrų šaltinių.

Antri gundosi skanauti prisirpusių jos sodo vaisių.

Treti svaiginasi kvapais gyvastimi žydinčių jos pievų.

Ir tik jis vienas išdrįsta maudytis nusistovėjusiame vandenyje.

Su ramybe brenda per tankiai žolėmis apžėlusį pelkyną.

Pėdomis ritmingai judina dumblius klampaus jo dugno.

Ir kai jo kūnas lyg kempinė prisigeria to žaliojo tirštimo,

Iškvėpęs visą likusį deguonį iš savo gyvybingų plaučių,

Jis panyra ir pasidavęs skęsta į akliną tamsą ir nežinomybę.

7 raktai

Leisk man prisiliesti bent prie dalelės savo sielos ir aš tave pamilsiu.

Pamačiusi tavo esmę, nebegalėsiu tikėti tuo melu, kurį vadiname asmenybe.

Paragavusi tavo šviesos, drąsiai nardysiu tarp tavo šešėlių.

Toje erdvėje tykiai klausysiuos tavo sielos alsavimo.

Įkvėpsiu kartu, kad pri(si)minčiau, kas esame.

Iškvėpus, paleisiu visa, kas buvo, ko nebuvo ir gal dar bus ar niekada nebus.

Ir tik visiškoje tyloje patirsime tikruosius namus.