Ne karo pabėgėlė

Iš Ukrainos į Vilkiją Olena Liberti atvyko liepos 2-ąją. Nutariau pasidomėti, kaip tiek ilgai išbuvo karo siaubiamoje gimtinėje ir kur planuoja įsikurti Lietuvoje.

„Galbūt ir liksite Vilkijoje? Čia taip ramu, gražu ir Nemunas visai šalia“, – klausimą lydėjo šypsena Olenos veide ir nuostaba manajame, išgirdus jos atsakymą. Mikroautobusu, kuriuo būrelis lietuvių entuziastų gabena ukrainiečiams gyvybiškai svarbias priemones, trisdešimtmetė į Kijevą grįš liepos 10 d. Jei viskas klostysis pagal planą, dar užsuks į Klaipėdą, Kauną, kur savo kūryba kreipsis į šių miestų žmones.

„Aš nesu karo pabėgėlė. Atvykau čia su kilnia misija, kad galėčiau prisidėti prie išlaisvintų „Azov“ gynėjų reabilitacijos. Laikas bėga ir žmonės, regis, ima pamiršti, kad karas tebevyksta. Kai kuriuos tai net erzina, sako, kiek galima kalbėti? O aš vis primenu apie gyvybes, kurių kasdien pareikalauja karas, ir sakau, kad nevalia užmerkti akių!“ – O.Liberti žengė žingsnį į šoną.

UŽDARYTI

>

[5]

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Jos kairėje, ant minkštasuolio, išrikiuoti vienas šalia kito gulėjo penki paveikslai. Padedama draugų lietuvių, menininkė tikisi, kad jai pavyks surengti aukcioną, jo metu parduoti savo darbus, o pusę gautos sumos paaukoti tėvynainiams. Paleisti į laisvę, dauguma jų pas artimuosius grįžo amputuotomis galūnėmis, akli, kurti ir suluošinti visam gyvenimui.

„Labai tikiuosi, kad visi šie paveikslai ras naujus namus. Tik štai šis jau turi savo sieną ir šeimininką“, – Olena paėmė kerštingosios Juditos, rankoje laikančios šalmą su nukirsta ruso kario galva, atvaizdą.

Už draugystę ir pagalbą ukrainietė jį padovanojo Vilkijoje gyvenančiam Kęstučiui, kurio namuose mes ir susitikome. Dar vienas paveikslas – Denyso Prokopenkos, Ukrainos karininko, Ukrainos nacionalinės gvardijos pulkininko leitenanto, šiuo metu į nelaisvę paimto „Azov“ pulko vado, žinomo slapyvardžiu Redis, portretas pažadėtas vienam iš NATO pareigūnų, kurie liepą svečiuosis Klaipėdoje.

Misija: „Azov“ pulko vado portretas, kaip priminimas apie karą, keliaus NATO pareigūnams. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

Lemtingas atsitiktinumas

Kol dar nespėjo įsibėgėti mudviejų pokalbis, į jį įsiterpė namų šeimininkas Kęstutis.

„Tokia trumpa istorija. Prisimenu, kai rusai pradėjo supti Kyjivą, paskambinau Olenai. Jai pakėlus ragelį, pirmiausia išgirdau bombų sprogimus ir šūvių garsus. Klausiu, kur ji yra ir ką daro, o Olena sako man: bėgu, perskambinsiu vėliau. Kai susisiekėme kitą dieną, pasiūliau paimti iš Ukrainos, o ji man atsakė, kad niekur nevažiuos ir nuėjo gaminti Molotovo kokteilių“, – namų šeimininko Kęstučio pasakojimas leido įtarti, kad Olena tokia pat kovinga, kaip ir kerštingoji Judita viename jos paveikslų.

Padėka: kerštingoji Judita atiteko bičiuliui Kęstučiui. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

Neklydau. Pasirodo, dėl lemtingo atsitiktinumo dvejus metus Olena praleido „Azov“ būryje.

„Nuo 2014 m. mano draugai išėjo į karą „Juodojo korpuso“, kuris vėliau buvo pervardytas Ukrainos pajėgų pulku „Azov“, sudėtyje. Taip aš po truputį pradėjau piešti karo tematika“, – 2015-aisiais, anot Olenos, ji sulaukė pasiūlymo Mariupolyje ant vieno pastato sienos nutapyti piešinį, dedikuotą „Azov“, kovotojams. Menininkė piešė jį penkias dienas, spaudžiant šalčiui, sugrubusiais pirštais. Likus dienai iki piešinio atidengimo, separatistai jį išniekino. Tiesa, dažais išlietą pyktį auksarankė tąsyk meistriškai ištaisė teptuku.

„Po atidengimo dar savaitę jo niekas nelietė, o paskui reguliariai teko daryti pataisymus. Separatistai net drebėjo iš pykčio matydami šį muralą“, – menininkė pasakojo, kad sėkmingai įvykdyta užduotis jai garantavo tolesnius darbus. Būrio vadas jai pasiūlė likti dar kelioms savaitėms ir išpiešti sporto salės sienas. Olenai sutikus, ji gavo pasiūlymą likti dar ilgiau. Taip „Azov“ būryje ji praleido dvejus metus.

Nespėjo surengti parodos

Piešti, kaip ir dauguma, Olena pradėjo vaikystėje. Mokykloje pradinėse klasėse parkeriu išmarginusi visų sąsiuvinių paraštes, ūgtelėjusi ji ėmėsi aliejinių dažų ir drobės. Baigė menų studijas universitete, bet, kaip sako pati, vis dar mokosi.

„Tapant svarbu taisyklingos proporcijos. Kalbu konkrečiai apie žmones, todėl ilgą laiką tobulinausi. Piešiau pažįstamų ir pasaulyje gerai žinomų žmonių portretus“, – vis dėlto ne mažiau nei proporcijos, anot Olenos, svarbu emocijos, išgyvenimai.

Akimis greitai perverčiau darbus jos instagramo profilyje. Gėlytės, paukšteliai ir ryškios spalvos – ne Olenos stilius. Daugumoje jos darbų įamžinta gimtoji Ukraina ir jos žmonės, išnyrantys iš tamsių potėpių. Mums bekalbant Olena ant stalo paskleidė atvirukų. Originalūs, kur kas didesnio formato darbai, skirti Mariupolio dienai, dar ne taip seniai kabėjo pagrindiniame miesto bokšte. Antai vienas paveikslas vaizduoja traukinių stotį, kai ši dar nebuvo paliesta okupantų rankų, kitas – tiltą, kuris buvo susprogdintas karo pradžioje, trečias – „Azovstal“ gamyklą, iš kurios taip pat mažai kas beliko.

„Iki karo bendravau su veikliais žmonėmis, vystančiais turizmą Mariupolyje. Per kelerius metus jiems pavyko padaryti neįmanomą dalyką – karinę zoną paversti žydinčiu, patraukliu miestu su gatvėse stovinčiomis bronzinėmis skulptūrėlėmis. Labai skaudu, kad viso to neliko. Su žeme sulyginti 1907 ir 1920 m. mediniai istoriniai nameliai. Susprogdintas kino teatras. Praktiškai viskas, ką matote mano paveiksluose, yra sunaikinta. Per stebuklą išliko tik bokštas. Langai pabirę, bet jis tebestovi“, – dar vienas stebuklas, anot Olenos, įvyko ir su jos paveikslais.

Dalis jų buvo parduoti, o likusiuosius išnešė ir saugiai paslėpė žmonės, kad nesuniokotų barbarai rusai. Beje, prieš karą Olena ruošėsi dar vienai parodai, kurią taip pat planavo eksponuoti Mariupolyje. Joje savo darbais menininkė turėjo pasakoti apie iškiliausius šio miesto žmones – muzikantus, dailininkus, sportininkus, medikus, mokslininkus.

„Paroda turėjo vadintis „100 Mariupolio veidų“. Portretus jau buvau pradėjusi piešti. Planavau juos baigti žiemą“, – Olena neabejojo, kad anksčiau ar vėliau parodos atidarymas Mariupolyje įvyks, o 100 mariupoliečių veidų papildys nauji – tėvynės gynėjų portretai.

Darau tai, ką moku geriausiai, – tapau.

Pasirinko kompiuterį

Prasidėjus karui Olena buvo priversta trumpam atidėti teptukus į šalį. Nusprendusi palikti Kyjivą ir persikelti į Lvovo sritį pas giminaičius, menininkė turėjo rinktis – su savimi pasiimti katiną arba piešimo priemones. Nepaisant aistros tapybai, tąkart jos rankose įsitaisė mylimas keturkojis. Pakeitusi lokaciją menininkė susidūrė su iššūkiu – kaip ir kur įsigyti dažų ir kitų priemonių.

„Neveikė net maisto prekių parduotuvės, ką kalbėti apie dailės prekes. Parsisiųsti taip pat nebuvo įmanoma, nes neveikė pašto skyriai, – moteris džiaugėsi, kad išspręsti problemą tąsyk padėjo atsitiktinė pažintis su drobių parduotuvės šeimininku, kuris turėjo prikaupęs aliejinių dažų atsargų. – Man pasisekė. Šio žmogaus dėka galėjau dar kurį laiką tapyti.“

Vėliau Olenai pagalbos ranką ištiesė viena Nyderlandų kompanija. Menininkę iš Ukrainos ji aprūpino dažais ir kitomis priemonėmis. Netrukus tapytoja gavo ir molbertą. Iki tol vietoj jo Olena naudojo nešiojamąjį kompiuterį.

„Nelabai patogu, bet kai turi tikslą, prisitaikai prie įvairių sąlygų. Be to, visuomet pagalvoju apie mūsų šalies gynėjus ir ką jiems tenka išgyventi. Tad skųstis man ar kitiems kažkokiais nepatogumais būtų gėdinga“, – kalbėjo moteris.

Sulaukia užsakymų

Pastarąsias savaites Olena ir vėl tapo savo gimtajame Kyjive. Įvertinusi, jos manymu, sumažėjusią grėsmę tapytoja grįžo atgal į namus. Čia savos sienos, todėl ir teptukas drobe esą slysta kitaip.

„Darau tai, ką moku geriausiai, – tapau. Man pasisekė, kad dirbu pati sau, o ką kalbėti apie žmones, kurie neteko darbų?“ – menininkė džiaugėsi, kad, karui siaubiant šalį, žmonės nenusigręžė nuo meno ir nuo Ukrainos kūrėjų.

Kilnu: pusę sumos už parduotus šiuos darbus Olena skirs kovotojų reabilitacijai. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

Instagrame pasivadinusi „liberti_artist“ slapyvardžiu, menininkė nuolat gauna užsakymų iš užsienio. Kad darbai pasiektų gavėjus, Olenai padeda geri žmonės.

„Reikėjo įrėminti darbus, kuriuos atvežiau į Lietuvą. Įprastai rėminimo darbai trunka apie dvi savaites, tai įsivaizduokite, kad karo metu terminai dar labiau prasitęsia. Nuėjau pas vieną jauną vyruką, kuris tuo užsiima, ir jau po trijų dienų turėjau įrėmintus paveikslus“, – trejetui, laukiančiam kelionės į aukcioną, menininkė linkėjo sėkmės, o savo šaliai stiprybės.

Prieš baigiant mudviejų pokalbį prisiminiau Vincento van Gogho žodžius, esą menas gelbsti žmonių sielas, o išgelbėtos sielos toliau gelbsti visą pasaulį. Pritarimo šiai iškilaus menininko minčiai Olenos lūpose neišgirdau, tik darsyk išvydau santūrią šypseną, o akyse – tikėjimą.

Naudinga informacija

Nuo šiandien Olenos Liberti darbus galima pamatyti ir įsigyti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.

Norintys įsigyti darbų kituose miestuose skambinkite tel. +370 698 80 780.

Galintys prisidėti prie „Azov“ gynėjų reabilitacijos, pinigus perveskite į sąskaitą:

VšĮ LDK palikuonys

Kodas: 304144983.

LT607044060008067769

Parama CCO AZOV