Oranžinė. Pati gražiausia spalva pasaulyje, nuo pat vaikystės. Tai – apelsinai, mandarinai, krepšinio kamuolys. Tai ir Ukrainos Oranžinės revoliucijos, Nyderlandų futbolo rinktinės spalva. O nuo šiemet – dar ir „Kaunas 2022“ savanorių skiriamoji spalva. Spalva, simbolizuojanti savanorišką veiklą, leidžiančią pasijusti viso miesto bendro reikalo dalimi. Patirti tokių momentų, kai atlikėjas, atėjęs atsisveikinti su jo pasirodymui padėjusiais savanoriais, nubraukia ašarą. Kai po keturių kartu praleistų popiečių oranžinių komandai nebesinori atsisveikinti. Kai po savanoriavimo išeini su oranžine striuke į miestą tiesiog šiaip ir kažkas prašo tavo pagalbos ar klausia kaip savanorio. Kai iš tolo pamatai kitą oranžinį ir prasilenkiant nusišypsai ar mirkteli akį – kaip suokalbininkui. Kai labiau nei bet kada anksčiau pasijunti savo miesto dalimi.

Visiems, kurie šio jausmo dar nepatyrė, – itin rekomenduoju. Senatvėje vaikams ir anūkams galėsite papasakoti: „O štai 2022-aisiais, kai savanoriavau Kauno Europos kultūros sostinės renginiuose, nutiko toks dalykas...“ Gal sirgsime Alzheimerio, Parkinsono ligomis ar tiesiog senatvine skleroze, esu tikra – šie prisiminimai išnyks priešpaskutiniai. Nes juk paskutinį pamiršime savo vardą, ar ne?

Šie prisiminimai išnyks priešpaskutiniai. Nes juk paskutinį pamiršime savo vardą, ar ne?

Čia galima būtų dėti paskutinį tašką. Tačiau labai norisi pasidalyti dar viena rekomendacija: nepraleiskite progos aplankyti Kauno centrinio pašto rūmuose veikiančią parodą „1972. Pramušti sieną“. Sutinku, yra mieste gerų „Kaunas 2022“ surengtų užsienio menininkų parodų, kurias pamatyti taip pat verta (Marinos Abramović, Williamo Kentridge‘o, Yoko Ono). Bet tai, kas pašte, – Kauno ir visų mūsų, kauniečių, istorija. Gyvoji istorija, įvykiai, kuriuos didelė dalis miestiečių tebeprisimena. Įvykiai, vieninteliai tokie tuometėje Sovietų Sąjungoje. Verta aplankyti, juo labiau kad visai šalia – Romo Kalantos susideginimo vieta.