„Tai istorija apie pasaulyje siaučiantį vėją, apie didelius žmones, stovinčius audroje ir apie mažus, ieškančius užuovėjos. Mūsų iškvėpta baimė skrenda plastikiniuose maišuose, velniop“, – savo kūrinį pristato A. Kriščiūnas.

Nerimo pritvinkusiame danguje sklendžia paukščiai. Namo grįžta ir „Sidabrinės gervės“.

„Jų labai reikia, – įsitikinęs A. Kriščiūnas, kuriam teko pažinti lietuviško kino virtuvę filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ aikštelėje. – Buvau šio filmo fotografas. Man labai patiko, buvo įdomu. Galvoju, kad lietuviškas kinas eina gera linkme. Jaučiu didžiulį kompozitorių darbo postūmį. Jei anksčiau vaidybiniuose filmuose dominavo dokumentinių filmų žanrui artimesnė muzika arba buvo naudojami holivudinių filmų muzikiniai šablonai, tai dabar garso takeliai išties yra stipri filmų dalis. Penkiasdešimt metų į priekį pažengę ir mūsų dokumentinio kino kūrėjai. Taip pat džiaugiuosi naująja kino aktorių karta, kuri vis labiau tolsta nuo sovietinės mokyklos. Jie – modernūs, tikri, daug arčiau kino nei teatro. To ir linkiu, – kad kinas nebūtų kaip teatras, kad kinas būtų kaip gyvenimas.“

Prasidėjus karui Ukrainoje, gyvenimas virto siaubo filmu. Prieš tokią realybę nublanksta ir pasaulio klasikų scenarijai. A. Kriščiūnas šiuos jausmus perkėlė į emociškai paveikų paveikslą, kuriame gausu kino industrijos simbolių.

Centre „Sidabrinės gervės“ statulėlę laiko paslaptingas kino kūrėjas, kurio veidą kol kas dengia šalmas. Tai – laikinas slapukavimas: po apdovanojimų šalmas dings ir A. Kriščiūnas atskleis, kokį kino metrą nutapė. Menininkas pritaria, kad kiekvienas kino kūrėjas yra šiek tiek kosmonautas, levituojantis savo kūrybinėje erdvėje. Kai pasineria į darbą, už šalmo, pilno minčių, idėjų ir vizijų, nelieka jokio pašalinio gyvenimo, viskas išsitrina – yra tik filmas.

„Tai žmonės iš kitos planetos, – sako A. Kriščiūnas. – Mano sūnus – operatorius, bebaigiąs LMTA. Aš matau jo beprotišką atsidavimą. Tai ir stebina, ir žavi.“

Algis Kriščiūnas. / D. Rimeikos nuotr.

Greta mažo, užuovėjos ieškančio žmogaus paveiksle pavaizduotas šuo. „Tai – režisieriaus kantrybės ir ištikimybės simbolis. Mane visada stebino, iš kur jie semiasi tiek jėgų ir kantrumo 4 metus kurti tą patį filmą ir nemesti jo, nepasiduoti“, – prisipažįsta dailininkas.

Paveikslo audroje išlieka ir kino kamera, įamžinanti šį grėsmingą laiką. Ir tai ne tik karas – pastaraisiais metais kino pasaulis išgyveno kitą didelį sukrėtimą – pandemiją, užsidarę kino teatrai industrijai sudavė stiprų smūgį. Apie tai bus kalbama ir artėjančioje nacionalinių kino apdovanojimų ceremonijoje.

„Tai – laikas, kai išryškėja pamatinės vertybės, fundamentalūs darbai, besąlygiškas kino kūrėjų atsidavimas darbui, idėjai. Ir „Sidabrinės gervės“ per audrą atskrenda ne šiaip į kino žmonių šventę, vakarėlį, – šis renginys įgauna dar gilesnę prasmę, dar sodresnę pagarbos didiesiems spalvą, – sako AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas. – Autorinis kinas Lietuvoje jau ne pirmus metus labai stiprus, labai vertinamas. Jis yra užaugęs ir vertas kiekvienos minutės kino teatre. Ir mūsų kūrėjų darbai raško laurus prestižiniuose pasaulio festivaliuose. Didžiuokimės jais.“

Lietuvos nacionalinius kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė” organizuoja asociacija AVAKA ir Lietuvos kino centras. Ceremonija vyks birželio 5-ąją, LDK Valdovų rūmų kieme. Renginį tiesiogiai transliuos lrt.lt, LRT Plius ir LRT. Po ceremonijos A. Kriščiūno paveikslas bus parduotas socialinių tinklų aukcione. Už jį gauti pinigai bus paaukoti Ukrainai.

Lietuvišką kiną palaiko „Telia“. „Sidabrinės gervės“ filmų atrankos ir balsavimo komisijų darbą prižiūri tarptautinė audito kompanija „Grant Thornton Baltic“. Renginį globoja Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė.