Viena vertus, tokia rinkimų baigtis nestebina. Logiška, kad į senąjį žemyną grįžus karui rinkėjai balsuoja už stabilumą ir nori juo it kokiu nematomu skėčiu prisidengti nuo hipotetinio pavojaus. Ypač jei to stabilumo garantas brukamas per visus informacinius kanalus ar administracinius resursus, o opozicijai paliekami tik viešosios erdvės pakraščiai. Tačiau Serbijos ir Vengrijos piliečių dauguma balsavo ne tik už tariamą ramybę, bet ir puikiai pažįstamus politikus, už jų dviveidystę, išryškėjusią karo Ukrainoje akivaizdoje. Stebint iš šalies, serbų autokrato rinkiminis šūkis „Taika. Stabilumas. Vučićius“ labai keistai disonavo su tūkstantinėmis Rusijos karą prieš Ukrainą palaikančiomis demonstracijomis. Iki tol opozicijos keltos korupcijos temos staigiai dingo, užleisdamos vietą seniesiems gaivalams, kurie prieš ketvirtį amžiaus sėjo mirtį Balkanuose ir aprimo tik po NATO atakų. Vengrai pamiršo vyriausybės fiasko prieš pandemiją ir ekonomines problemas, vėl puolė po kojų žmogui, kuris, 1989-ųjų birželį reikalavęs išvesti sovietų kariuomenę, šiandien gina tų pačių okupantų įpėdinius, neleidžia per šalies erdvę gabenti Ukrainai taip reikalingų ginklų.

Serbijos ir Vengrijos piliečių dauguma balsavo ne tik už tariamą ramybę, bet ir puikiai pažįstamus politikus, už jų dviveidystę, išryškėjusią karo Ukrainoje akivaizdoje.

Kaip Belgrado siekiamybė įstoti į ES, Budapešto prisiimti narystės NATO ir ES įsipareigojimai, sustiprinti gausiomis dotacijomis, dera su putinistiniais vertybiniais prioritetais? Tikrai niekaip. Matyt, metas tai aiškiai pasakyti ne tik politikos teoretikams, bet ir praktikams. Karas Ukrainoje labai aiškiai parodė, kokia didelė įvairaus plauko putinferštėjėrių saviveiklos kaina.