Tai suteikia šiokių tokių vilčių ir B.Romančenkos anūkei, ką tik palaidojusiai savo 96-erių senelį.

Tą patį, kuris išgyveno Buchenvaldo ir Pėnemiundės, Doros ir Bergeno-Belzeno nacių koncentracijos stovyklų siaubą Antrojo pasaulinio karo metais.

Šį visus pragaro ratus žemėje patyrusį žmogų per Charkovo apšaudymą pakirto kremlinių banditų sviedinys.

Kiek dar tokių, kaip B.Romančenka, yra palaidota po griuvėsiais Mariupolyje, kurį jau mėnesį nuo žemės paviršiaus šluoja sužvėrėjusios V.Putino gaujos ir mieste įkalintiems civiliams neleidžia suteikti nei pagalbos, nei maisto, net vandens?

Prieš dvi savaites Mariupolio gyventoja N.Suchorukova (kuri vargiai šiandien dar gyva) pasauliui pasiuntė žinią, kad šiame mieste visi nuolat laukia mirties.

"Aš tik noriu, kad ji nebūtų labai baisi. Prieš tris dienas pas mus užėjo mano sūnėno draugas ir pasakojo, kad bomba pataikė tiesiai į gaisrinę. Žuvo gelbėtojai. Vienai moteriai nutraukė galvą, koją ir ranką. Svajoju, kad net sprogus aviacinei bombai mano kūno dalys liktų vietoje. Nežinau, kodėl man tai svarbu. Nors, kita vertus, vykstant mūšiams vis tiek niekas nepalaidos. Taip mums atsakė policininkai, kuriuos sustabdėme gatvėje ir paklausėme, ką daryti su negyva mūsų pažįstamo močiute. Jie patarė paguldyti ją balkone. Įdomu, keliuose balkonuose dabar guli mirusiųjų kūnai?" – taip prieš dvi savaites rašė Mariupolio gyventoja, melsdama pagalbos, prašydama padėti, maldaudama papasakoti pasauliui apie žudomus taikius žmones.

Lygiai mėnesį šis miestas verčiamas lig tol istorijoje neregėto dydžio kapu, gigantišku obelisku pamišėlio beprotybei, kuris, panašu, turi ir daugiau planų.