„Lietuvių kalba – nuostabi“

Nors leidėjai pristato, kad šia knyga siekta reabilituoti nepelnytai laukiniu kapitalizmu vadintą laikotarpį, autorius neslepia, kad tai – ne jo projektas. Tai leidyklos verslas toks, kokį ir dabar propaguoja A.Stašaitis.

„Lietuvių kalba – nuostabi. Žodžiu „nenaudėlis“ apibūdinamas niekam tikęs, nieko nevertas žmogus. Galima sakyti, kad tas, kuris nesiekia naudos yra nenaudėlis.“ Ši ir daug kitų A.Stašaičio citatų užbaigia knygos skyrius. A.Stašaitis atviras – perskaitęs bandomąjį knygos egzempliorių, leidėjams nuvežė citatų rinkinį ir pasakė, kad jei jų nebus, atšaukia projektą.

A.Stašaičio prisiminimai apima 1980–1994 m., kai jis užsiėmė verslu, ir 1994–2000 m., kai buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Per pirmąjį laikotarpį sukurti šiandienio Lietuvos verslo ir – galima sakyti – visos valstybės pagrindai. Autorius įsitikinęs, kad tas laikotarpis nepelnytai vadinamas laukiniu kapitalizmu. Laukinės buvo sąlygos, kuriomis vyko santvarkų kaita, tiek metų socializmo ideologijos kvailinti žmonės negalėjo staiga persilaužti.

Knygoje pasakojama, kaip, susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms, visai neplanuotai tapo atkuriamos Verslininkų sąjungos prezidentu. Apie tuomečių verslininkų patirties neturėjimą ir manymą, jei vakar uždirbo 1 mln. rublių, tai uždirbs ir šiandien, ir rytoj. Apie iš įmonės sąskaitos dingusius milijonus ir įjungtą triuškinimo mėsmalę.

Su valdžia aš jokio konflikto neturėjau. Čia specialiųjų tarnybų, pirmiausia Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų, reketo projektas.

Apie pokyčius, kurių niekas nepranešdavo. Apie situaciją prie sienos su Rusija, kurią ėmė kontroliuoti „Omonas“, kai vakar dar prekės važiavo laisvai, o šiandien jau ne, „Omono“ savivalę konfiskuoti prekes, apie žaibišką infliaciją, kai 1 mln. rublių vertės prekės jau po savaitės nuvertėjo perpus. Šito anuomet niekas negalėjo numatyti.

Knygoje taip pat pasakojama apie vėlyvojo sovietmečio laikotarpio pogrindinio verslo ypatumus, sovietmečio spekuliantus, plačias pažintis, A.Stašaičio meilę – irklavimą, sportą.

Tiražas: išleista 2 tūkst. knygos egzempliorių.

Vis dar demonizuojamas

„Lietuvos istorikai šiandien yra puikiai ištyrinėję ir po kaulelį išnarstę politinius Sąjūdžio laikų įvykius. Tačiau kas Lietuvoje dėjosi Dainuojančios revoliucijos šešėlyje, kaip vyko ekonomikos transformacijos, kaip užgimė verslas ir atsirado pirmieji milijonieriai – apie visa tai šiandien kalbama tik puse lūpų, lyg kažko gėdijantis ir baiminantis.

Dar daugiau – įsivyravo nuostata, kad nuo 1990-ųjų Lietuvoje ketverius ar penkerius metus klestėjo kažkoks netikras, t.y. nenormalus, žiaurus, nežmoniškas, gaivališkas, laukinis kapitalizmas ir tik po 1995-ųjų buvo pasukta į normalią rinkos ekonomiką. Ar tikrai esminių reformų laikotarpis Lietuvoje vertas neigiamų epitetų?“ – knygą pristato leidėjai.

Su A.Stašaičiu susitikome Birštone, visuomenės sveikatingumą, aktyvų poilsį propaguojančiame klube, kurio garbės prezidentu jis ir yra.

A.Stašaitis sako, kad knygoje atspindėta tik dalis to, ką ji norėjo papasakoti. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Knygoje rašote, kad jūsų veiklos piko metu, kai reikėdavo jus pristatyti, pareigos netilpdavo į keletą eilučių.

– Gal ne tiek dėl pristatymo, o dėl to, kad turėjau daug įmonių, daug vadovavau ir visuomeninėje veikloje dalyvavau, įvairiose kitose organizacijose. Pavyzdžiui, „Rotary“ klubas – čia jau ne verslas, bet buvau klubo atkūrimo signataru. Buvau Verslininkų sąjungos prezidentu, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atkūrimo signataru, Tarptautinio kongreso aktyvistu, nes ten buvo didesnė mūsų grupė – gal penkiolika žmonių, Kauno biržos valdyboje buvau. Tai tos pareigos buvo vienos dėl verslo, kitos – dėl visuomeninės veiklos.

– O kaip šiandien reikėtų pristatyti Arvydą Stašaitį?

– Pensininkas. Naujoviškai – senjoras.

– Kaip manote, kaip jus šiandien pristatytų žurnalistai, kuriems knygoje skyrėte nemažai, gal net, sakyčiau, daug kritikos?

– Nemanau, kad tai kritika, bet žurnalistai, sakyčiau, nebuvo įsigilinę, kas yra kapitalizmas. Kadangi žurnalistai yra žodžio meistrai, paaiškinkite, kodėl sakoma privati nuosavybė. Du žodžiai: vienas – anglų kalbos, kitas – lietuvių, o reiškiantys tą patį, bet sudėti kartu ir kartu naudojami. Tai čia žurnalistinis meistriškumas? Varote klišes ir negalvojate.

– Bet jūs pabėgote nuo klausimo. Čia grynai hipotetiškai. Kaip jus šiandien pavadintų žurnalistai?

– Dabar jie nieko nerašo. Anksčiau rašė be proto daug, nereikėjo tiek. Nebuvo dienos, kad manęs nepaminėtų ir radijas, ir televizija, o dabar nutilo visiškai. Aš neieškojau žurnalistų, nes reklaminių ar politinių intencijų neturiu. Dabar tapau neįdomus, kiti gal pyksta. Žmonių įvairovė. Ir žurnalistai juos atspindi. Na, toks jau būdavo švelniausias apibūdinimas – kontroversiškai vertinamas, tai pasako, kad ir negatyviai ir pozityviai – įvairiai.

Kilo ir nesutarimų

– Dabar apie knygą. Papasakokite, kaip, kada, kodėl tokia mintis kilo? Kaip atsirado jos sudarytojas Darius Pocevičius?

– Per 30 metų laikotarpį daug kartų kreipėsi įvairūs žurnalistai, siūlę parašyti knygą. Aš pats nesu rašytojas, nerašysiu, o jei rašytumėte, aš sutikčiau su dokumentine ėsė, apybraiža ir turėtumėte susirasti dokumentus. Tai čia reikia dirbti archyvuose, o ne fantazuoti. Taip ir neišsivystė projektas.

Dabar yra verslios socialiai atsakingos įmonės. Labai išplitęs terminas. Kas tai yra? Sakyčiau, kaip futbolą žaidžiantys krepšininkai, kalbantys apie rankinį.

O viskas išėjo labai netikėtai. Mano sesuo gyvena Airijoje ir dirba Londone apie 20 metų. Tarp mūsų metai su trupučiu skirtumas. Kai ji parvažiuoja į Lietuvą, sėdame paplepėti. Ne apie orą gi kalbi, pasakoji istorijas. Mano sesuo baigusi bibliografiją. Plepame plepame, o ji ir sako: „Rašyk knygą.“ Dar viena atsirado siūlytoja. Bet ji: „Ta knyga jau yra tavo galvoje.“ Ji sudėjo tuos mūsų pokalbius per 30 metų. Tada supratau, kad aš – ne rašytojas, o pasakotojas. Pasakoti aš moku, turiu ką pasakoti.

Ir skambina leidyklos „Kitos knygos“ vadovas. Paklausiau, kas rašys dokumentinę apybraižą. Pasitarė ir skambina: „Atrodo, radome tau tinkamą autorių.“ Prieš dvejus metus lapkritį nuvažiuoju pas juos į Vilnių, atrodo, į Vivulskio gatvę. Sako, bus išėjęs į lauką žmogus, lauks užėmęs vietą, kad būtų kur pasistatyti mašiną.

Privažiuoju, valytuvai valo, lijo lietus. Ir pirma mintis: „Aš kažkur jį matęs.“ Lyja, su kepure, apykaklę pasistatęs, su barzda. Nueiname į vidų, nusirengiame, atsisėdame. Jau geriant kavą pasakiau, kad kažkur matytas. Jis patylėjo: „Taip, mes matėmės. Aš esu Anarchistų klubo prezidentas.“ Prisiminiau, kad buvau nuvykęs pas juos į universitetą kaip kapitalistas pasišnekėti, gal kokius tris kartus. O, galvoju, Anarchistų klubo prezidentas jau susigaudys, apie ką mes čia kalbėsime. Davė savo knygą apie Vilnių. Atsiverčiau dalį apie oro uostą, žiūriu, aprašęs apie sklypą, kam priklausė, kaip projektai vyko. Galvoju, knyslys – antras tinkamas dalykas.

Bet tik pradėjome kalbėti, o jis ir sako: „Bet aš tavo to kapitalizmo tai nepropaguosiu toje knygoje.“ Mano intencija ir noras parašyti apie kapitalizmą, ką aš išmanau ir kas čia pas mus vyko toje kovoje tarp socializmo ir kapitalizmo. Ir tęsiasi iki šiol.

Bet dėl to anarchisto, galvoju, dar bus problemų. Kai jis atvažiavo pas mane, pradėjome kalbėtis, supratau, kad protingas žmogus. Gyveno pas mane apie dvi savaites. Aš du kartus per dieną, iš ryto ir po pietų po tris valandas pasakojau, o jis užsirašinėjo, klausinėjo. Paskui dar rudenį susitikome. Buvo pertrauka. Ir dar pavasarį atvažiavo – ir baigėme.

– Ar todėl jis yra sudarytojas?

– Paskui jis užsiėmė tokia veikla, kuri mane nelabai tenkino, nes įnešė chaoso. Jis pradėjo tikrinti, ką aš sakydavau. Jei peržiūrėdavo vieną ar kitą dokumentą – dar nieko, bet tai ėmė dažniau daryti. Draugai ėmė skambinti ir sakyti, kad buvo atvažiavęs ar skambino tas žurnalistas, knygos rašytojas. Aš ne prieš, bet požiūris į tuos pačius dalykus žmonių, vyrų, moterų yra skirtingas.

Jis atvažiuodavo pas mane ir sakydavo, kad va ten tas ir anas sakė, kad ne taip buvo. Sakiau, kad tada ir reikėjo užrašyti, kaip anas sakė. Aš ne prieš, kad būtų ir kitų minčių. Paskui daug kas užsimojo patys rašyti apie tą laikotarpį. Gerai, išeis kaip serialas „Drąsiųjų keliai“, atsimeni iš vaikystės? Aš visą kolekciją turėjau.

Kaip tampama verslininku

– Ar tai ne tik biografinė knyga?

– Visai nebiografinė. Tik per mano biografiją papasakojau apie kapitalizmą. Jokiu būdu aš jos nelaikau biografine.

– Bet pradedate nuo pasakojimo apie savo prosenelį.

– Tai todėl, kad jis buvo verslininkas, jei jis būtų buvęs koks rašytojas, gal net nebūtų paminėtas. Jis buvo tų laikų verslininkas, o mano idėja ir buvo papasakoti, kaip tampama verslininku, kaip tas kapitalizmas auga žmogaus galvoje ir kaip prie atskirų aplinkybių jis toliau vystosi.

– Knygoje atskirą skyrių skiriate verslo filosofijai, paremtai nuosavybe kaip asmens laisvės pamatu. Kaip manote, ar šiandien ta verslo filosofija, kuria jūs vadovaujatės, galima?

– Aišku, galima.

– Pagal šiandienius įstatymus, valdžios požiūrį? Remiatės liberaliu požiūriu.

– Liberalios idėjos politikoje yra viena, o čia kalbama apie ekonomiką. Reikia skirti politinį liberalizmą ir ekonominį. Viena knygos atsiradimo priežasčių yra ta, kad aš manau, jog kyla didelis pavojus kapitalizmui. Jis kyla iš socialistinių žmonių, iš socializmo.

Nuotrauka iš D.Dargio knygos „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“

Mes, kurie 50 metų ir daugiau gyvenome tame socializme, taip greitai vėl jo trokštame, tik pakeitę žodžius. Dabar yra verslios socialiai atsakingos įmonės. Labai išplitęs terminas. Kas tai yra? Sakyčiau, kaip futbolą žaidžiantys krepšininkai, kalbantys apie rankinį. Bet juk jei žaidi krepšinį, tai žaidi krepšinį, jei futbolą – tai futbolą. Tad jei verslas – tai mes ir užsiimame verslu, o iš mūsų dar nori padaryti socialiai atsakingus, kad mums ne verslas rūpėtų, ne pelnas, o kad rūpintumės kažkuo socialiai. Kam tada mums reikalinga valstybė? Jei valstybė sakytų, mes užsidarome, nes nesugebame išspręsti problemų, tada taip.

Atsimeni koks kapitalizmo šūkis?

– Neatsimenu.

– Na, va. Čia kaip „Tėve mūsų“ turi žinoti. Kapitalizmo šūkis: „Kai kiekvienas pasirūpins savimi, tai ir visais bus pasirūpinta.“

Tą pasakiau savo vienuolikos metų dukrytei. O paskui pateikiau pavyzdį, ką skelbia priešinga santvarka – socializmas: „Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius.“ Tai vienuolikos metų mergaitė iš karto sako: „Čia nelogiška.“ Taigi, kas apriboja žmogaus norus? Galimybės. O mes tai norime panaikinti. Čia ir yra iliuzija. Kas išeina, kai tavo norus turi patenkinti mano galimybės. Yra tokių, kurie sutinka tenkinti, bet jei nesutinka, ką mes su jais darome? Mes juos prievartaujame. Valstybė ir yra mechanizmas, kad tie, kurie turi daug visokių norų, – sysai, ruževskiai, lazutkos – savo norus siekia realizuoti prievartos būdu per valstybės mechanizmą.

Laukinės buvo sąlygos, kuriomis vyko santvarkų kaita, tiek metų socializmo ideologijos kvailinti žmonės negalėjo staiga persilaužti.

Mokėsi iš klaidų

– Knygoje santykinai mažai vietos skirta daugiau nei penkerius metus trukusiam neteisėtam kalinimui ir bylai, kuri buvo nutraukta dėl senaties. Tam jūs netgi prieštaravote.

– Pailiustruosiu tą dieną, kai mane paleido. Manęs jau net į teismus neveždavo. O tą dieną atėjo prižiūrėtojas ir sako: „Ruoškis, einame, advokatas atėjo.“ Atsakiau, kad advokatas jau neturi ateiti. Sako: „Advokatas Rimas Andrikis.“ Ai, gerai. Apsirengiau, nueinu. Rimas ir sako: „Teisėjo pavardė Gaidys. Jis paprašė, kad tu iš jo nesityčiotum.“ O ta rutina per sulaikymo laikotarpį padarė savo, veža ir veža, tai aš ten pokštaudavau, ir teisėjus, ir prokurorus traukdavau per dantį. Man tai pasidarė lyg žaidimas. Jie, matyt, žinojo apie tai. Pavardė Gaidys, galvoja bus čia.

Vyksta posėdis. O prokuroras buvo toks rusas, girtuoklis. Teisėjas klausia, kuriam laikui pratęsti suėmimą, o prokuroras dairosi. Teisėjas dar kartą klausia. Jis net tam nepasiruošęs, bet pagaliau trims mėnesiams paprašė. Tada teisėjas klausia jo, ką veiks per tuos tris mėnesius. Prokuroras, visai pasimetęs, nežino ką sakyti. Žiūriu, teisėją tik raudonis išmušė. Manau, užpyko. Apsiklausinėjo ir išeina nutarties priimti. Prieina R.Andrikis. Sakau, paleis. Vienas dalykas – teisėjas paprašė netraukti per dantį, aš taip ir padariau. Kitas dalykas – teisėjas pamatė, kad čia durą stumia, čia juk nepagarba teismui, kai prokuroras nepasiruošęs ateina.

Ir paleido. O konvojus – mane visada vežė vyresnysis ir trys kareiviai – prieina ir sako: „Važiuojame.“ Sakau, nuimk antrankius, nes man nenuimdavo antrankių, nors čia didžiausia nesąmonė. Teisme turi nuimti antrankius, kad nebūtų prievarta demonstruojama. Man nenuimdavo. Sakau: „Tai ar negirdėjai, ką teisėjas sakė. Mane paleido.“ Jis netiki. Tada bėgte nubėga pas teisėją, išsiaiškina. Grįžęs atsiprašė ir nuėmė antrankius.

– Knygoje minėdamas atkurtos nepriklausomybės pradžios verslo ypatybes pripažįstate, kad mokėtės iš savo klaidų, tačiau man, kaip ne verslininkei, vis dėlto atrodo, kad, tarkime, kai kurie verslo gigantai neturėjo strategijos, kaip valdyti privatizuotas įmones ir ką su jomis daryti.

Kai vadovavo Verslininkų sąjungai, prie A.Stašaičio kabineto nuo ryto eilė žmonių laukdavo patarimo. (Evaldo Butkevičiaus nuotr.)

– Aišku, kad neturėjo.

– Tai kodėl tada šitaip daryti?

– Tokia buvo valstybinė politika. Palikti tas įmones toliau kaip valstybines būtų buvę dar didesnė nesąmonė. Jie darė blogį – patį geriausią iš galimų variantų. Ne jie sugalvojo privatizaciją. Seimas sugalvojo. Ir kuo daugiau įmonių privatizavo, tuo geriau.

– Bet laikotarpis, kai žlugo tos įmonės, žmonėms, darbuotojams buvo baisus.

– O kokia to priežastis?

– Manau, kad tie, kurie įsigijo gamyklas, net nesiekė kurti verslo.

– Čia padarinys. Kodėl Michailas Gorbačiovas pradėjo perestroiką? Pailiustruosiu. Aš jau prekiavau kailiais. Važiuoju į Apatitus, gyvenu viešbutuke. Priešais kitoje gatvės pusėje parduotuvė, iškaba „Mėsa“. Mėsos jau nebuvo, buvo kanopų, tešmenų. Atvažiuoju po dvejų metų – iškaba „Mėsa“ nuimta, uždėta „Produktai“,  t.y. žuvų konservai, supuvusios bulvės. Dar po dvejų metų buvo nuimta iškaba „Produktai“ ir užkabinta „Pramoninės prekės“. Tai šaliai, Rusijai, grėsė krachas, jis jau vyko, badas – baisi tragedija. Todėl M.Gorbačiovas pradėjo perestroiką. Tai tos gamyklos žlugo ne todėl, kad jas privatizavo. Jos jau buvo žlugusios, nes žlugo Sovietų Sąjunga. Mes statėme socializmą 50 metų, o tas privatizavimas buvo pavėluotas gelbėjimasis. Ir jie ne gamybą turėjo vystyti, o pakeisti statusą, t.y. privatizuoti. Tai jie ir darė.

Kandi potekstė

– Knygos dalyje apie jūsų bendravimą su Georgijumi Dekanidze, apie jo sūnų išsakote mintį, kad visai nesvarbu, kuo žmogus buvo praeityje, reikia žiūrėti į tai, koks jis yra dabar.

– Netgi patikslinčiau. Net jei dabar aname kambaryje jis kažką nužudė, o šitame kambaryje mezgė, siuvo ar pomidorus augino, tai nepainiokime – ar kalbame apie žmogžudystę, ar apie pomidorų auginimą. Čia, žinoma, kraštutinumai.

Kai Henrikas Daktaras atidarė restoraną „Vilula“, Sigitas Čiapas pakvietė mane atvažiuoti. Aš gal valandą svarsčiau, ar važiuoti, nes buvau Verslininkų sąjungos prezidentu. Padariau išvadą, jei mes juos atstumiame, paliekame – jie toliau banditauja. O atidarius kavinę, jiems po truputį atsiras kelias – ar eiti vogti, ar eiti verslininkauti.

– Bet dalyje apie Verslininkų sąjungos gyvavimą, po jūsų buvusius šios sąjungos vadovus Viktorą Uspaskichą, Daną Arlauską jau pristatote su jų praeitimi ir, sakyčiau, kandžia potekste.

– Taip, tuos faktus gali minėti, gali neminėti. Kodėl aš kandžiai juos miniu? Todėl, kad jie neatstovauja kapitalizmui ir apie tai nekalba. Visi galvoja, kad V.Uspaskichas – verslininkas. Kalbėjau su Kazimiera Prunskiene jos namuose ir užsiminiau apie verslininką V.Uspaskichą. Ji nustebo: „V.Uspaskichas verslininkas? Na, nemanau.“ Pagalvojau, kad jei ji taip sako, o ji tikrai už mane daugiau žino. Aš jo gerai nepažįstu.

Tas pats D.Arlauskas. Jis buvo iš saugumo struktūrų. Jis ne į verslą nuėjo, o atstovauti verslui. Didžiulis skirtumas. Verslą turi labai gerai suvokti ir tik tada gali jam atstovauti. Nenorėčiau, kad Daktaras, Landsbergis ar Arlauskas atstovautų verslui.

– A pats apie tokį atstovavimą šiandien negalvojate?

– Jei pakviestų įkurti irklavimo bazę, negalvodamas sutikčiau. Aš jau per senas. Jei reikėtų išjudinti ir pakviesti, ar sakytų, na, ateik, seneli, padėti, gerai. Juolab kad jaunimas dabar kitaip organizuojasi, mąsto. Ir dar negaliu pasakyti – gerai ar blogai.

– Anuomet buvo sakoma: dirba pas A.Stašaitį – ir visiems viskas buvo aišku. Ar taip buvo dėl to, kad turėjote daug ir įvairių verslų ir žmonės tiesiog nebeskyrė?

– Rinkimų kampanijos metu Prezidentas Gitanas Nausėda sakė: „Buvo toks laikotarpis – arba pas A.Stašaitį, arba kur?“

– O koks terminas dabar?

– Kai buvau mažas, mama sakydavo, gal tu medumi apteptas, ko jie čia laukia už vartelių, ko jie čia stovi, ko jie sekioja tave. Nuo vaikystės buvau toks ir paskui mane žygiavo armija vaikų, paskui – studentų ir taip toliau. Tai, matyt, kažkas Dievo duota. Kai susikūrė Verslininkų sąjunga, tai prie kabineto nuo ryto laukdavo eilė žmonių patarimo.

Pareigūnų reketas

– Manau ne kartą kratėte savo gyvenimą, veiksmus, verslus. Ar keistumėte ką nors iš to laikotarpio iki suėmimo?

– Visi kalba, kad buvo mano konfliktas su valdžia. Su valdžia aš jokio konflikto neturėjau. Čia specialiųjų tarnybų, pirmiausia Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų, reketo projektas. Jie norėjo mane nureketuoti. Jie juk atsiuntė žmogų, žinau jo pavardę, ir pasakė, kad 0,5 mln. litų ir visas klausimas pasibaigs.

Paprašiau pagalvoti tris dienas. Pagalvojau. Kaip verslininkas taip ir turėčiau daryti, nes uždirbčiau daug daugiau. Bet buvau įsivažiavęs į visuomeninę veiklą ir Verslininkų sąjungos prezidentas. Turėjau tada atsisakyti šių veiklų ir likti tik su verslu, bet aš tiek buvau įsigilinęs į tą kapitalizmą, knygų prileidęs ir galvoju: „Kaip aš čia dabar mesiu.“ Darbo rezultato dar nėra. Knyga – tai ne rezultatas. Rezultatas turi atsirasti žmonių galvose – pakilimas į kapitalizmą, jo suvokimas.

Ir aš priėmiau sprendimą. Jei kas būtų pasakęs, kad penkerius metus kalėsiu, tikrai būčiau priėmęs atvirkštinį sprendimą, baigęs su tomis visuomeninėmis veiklomis ir pasukęs į verslą. Aš tada galvojau, kad gal kokį pusmetį mane sutrukdys, daugiausia – metus. Bet jie ir po penkerių metų pralaimėjo, manęs nenuteisė.

Aš niekaip nenorėjau atsisakyti visko. Verslas. Oi, kaip puiku, įdomu, visokios situacijos, derybos. O į visuomeninį papuolęs atsitiktinai, buvau įsivažiavęs ir mačiau prasmę. Švietėjiška verslo akademija įkurta, licėjus įkurtas, Nuosavybės santykių institutas „Katalaksis“ įkurtas, mašina buvo paleista ir nuo to atsiriboti nenorėjau. Kvailystė. Kitaip sakant, nežinojau, kokios jėgos ir ką čia jie numatė.

Evaldo Butkevičiaus nuotr.

– Būtumėte davęs 0,5 mln. litų kyšį.

– Knyga – ne mano projektas. Ten nėra trečdalio, ką papasakojau. Pavardės, sumos. Leidėjai sakė negali to spausdinti – užtampys po teismus. Reikia įrodymų. Įrodymai po 30 metų? Gal tai net ir ne jų projektas. Gal tai tęsinys. Bet gal aš paranojiškai žiūriu.

Knyga yra komercinis projektas. Aš pats knygą turiu nusipirkti. Man jie davė tik signalinį egzempliorių. Aš gaunu 12 proc. nuo to, ką jie parduos. Išleido 2 tūkst. egzempliorių. Paprašiau, kad dešimt knygų su nuolaida parduotų.

Tai mane tenkina, o, galvoju, nors verslą žmonės padarys. Aš čia iš to nepraturtėsiu, bet bus kapitalistiniais principais, kuriuos aš propaguoju ir gyvenu, išleista knyga.