P.S. Kas nematėte „#Protesto“ ar matėte, bet primiršote, priminsiu, kad spektaklyje vaizduojama žmonijos ateities valstybė Monaksija, kurioje draudžiami jausmai, tačiau būrelis bendraminčių nusprendžia pasipriešinti emocijų slopinimui ir izoliacijai. Visas kūrybinis procesas vyko komandai komunikuojant nuotoliniu būdu, aktoriai tiesioginių transliacijų metu vaidino iš savo namų.

„#Protesto“ kūrybinė komanda: režisierius Žilvinas Vingelis, prodiuseris Darius Vizbaras, dramaturgė Goda Simonaitytė, kompozitorius Andrius Šiurys, dailininkė Dovilė Gecaitė, vaizdo menininkas Kornelijus Jaroševičius, aktoriai Vilma Raubaitė, Šarūnas Banevičius, Gytis Laskovas, Deividas Breivė, Saulė Sakalauskaitė ir Kamilė Lebedytė.

O sunkiausia buvo sulaukti grįžtamojo ryšio. Jį teko kurti dirbtinai – internetinėje spektaklio pokalbių grupėje susitarėme dalytis žiūrovų komentarais, asmeniškai gautomis nuomonėmis. Ta tuštuma po spektaklio, kai atrodo, kad vaidinai į sieną, slėgė.

– Kokios emocijos ir mintys gavus Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą?

– Ir smagu, ir keista. Kiek išvargina dėmesys, bet kartu ir smagu, nes labiau pajauti, kad kolegos mato tavo darbą, stebi, palaiko. Smagiausia dėl paties mūsų teatro, kad jis, toks jaunas, buvo pastebėtas, o pirmųjų metų kūryba tokiomis sudėtingomis sąlygomis – įvertinta. Be šio apdovanojimo, kompozitoriaus kategorijoje buvo nominuotas ir A.Šiurys bei jo muzika spektakliui „Kafka Insomnia“, todėl tai mums yra visų metų įvertinimas, o ne tik vieno darbo. Gali būti, kad gerų spektaklių yra trys kategorijos: vieni pataiko į laiką, trendą ir aktualumą, o jų atvirumas esamajam laikui būna pastebėtas teatro kritikų ir žiūrovų. Antra kategorija – dažnai per šiuos apdovanojimus nepaminimi ir staigaus dėmesio į save neatkreipę spektakliai, kurie tampa ilgaamžiai ir, tik pažvelgus iš laiko perspektyvos, paaiškėja, kad šie darbai tapo esminiais savo laiko kūriniais. Trečia kategorija, pati tragiškiausia, – tiesiog genialūs, be galo keisti, saviti, intelektualūs ir labai siaurai publikai skirti spektakliai, kurių dažnai nei komisija, nei žiūrovai neišskiria, juos užgožia kiti ir jie greitai būna neberodomi. Taigi, „#Protestas“ pataikė į pirmą kategoriją. Keista buvo jį statyti online, su kūrybine komanda nesusitikus gyvai. Keista buvo ir gavus apdovanojimą švęsti taip pat ne kartu. Apdovanojimų renginio formatas, jo temos, šventimas atskirai, bendravimas su aktoriais bendrame chate vis dar vyko pagal paties spektaklio taisykles. Tai kiek ironiška.

Žilvinas Vingelis.

– „#Protestas“ buvo sukurtas karantino metu tarsi iš nieko. Jūsų kūrybinė komanda neįtikėtinai greitai sureagavo į besikeičiančią situaciją, spektaklį kurdama „čia ir dabar“. Tačiau izoliacijoje įkalintų žmonių savijautą perteikėte itin gyvai, leidote pajusti pakankamai teatro dvasios, ko nebūtų galima pasakyti apie daugumą antrojo karantino internetinių spektaklių premjerų. Kaip jums taip pavyko?

– Manau, čia buvo nemažai intuicijos, kuri neapgavo ir kuri sumažino norą įrodyti ego, truputį mus pastatė į vietą, leido prisitaikyti prie laiko. Kai kur netgi labai tiesiogiai. Kai prasidėjo karantinas, buvo intuicija, kad mes jame gyvensime ilgai. Pirmasis „darykite kažką“  pasakė mūsų teatro bičiulis, tiksliųjų mokslų pasaulio žmogus, Adomas. Tai buvo ženklas, kad nėra ko laukti. Paskambinau dramaturgei G.Simonaitytei ir paprašiau keleto trumpų dramaturginių idėjų būtent internetiniam pokalbiui, reflektuojančiam šį naują ir tuo metu gana dramatiškai traktuotą laiką. Taip pradedant iš toli, jungiant idėjas ir kuriant naujas ėmė gimti siužetas, kurį Goda pavertė pjese. Tai buvo itin greitas ir ambicingas darbas bendraujant per atstumą, bet kartu ir neįpareigojantis, nes tuo metu nebuvo atitikmens ar net kalbų apie internetinį teatrą. Viskas vyko lyg aklomis, stebint, kur tai nuves. Visa dramaturgija buvo sukurta vos per kelias savaites, įsikvepiant iš visos krūvos antiutopijų ir utopijų klasikos, filmų ir mūsų pačių dabartinės situacijos, bandant dirbti vien internetu. Iki šiol manau, kad spektaklis būtent dėl formos ir turinio konkretumo, aiškumo bei atpažįstamumo ir sulaukė sėkmės. Jei būtų buvę daugiau laiko, būtume jį suabstraktinę, sukomplikavę. Mane visą procesą lydėjo nerimas, ar ne per tiesiogiai viską vaizduojame, bet intuicija ramino ir sakė, kad būtent to ir reikia. Godos konkretumas išėjo į naudą. Štai – žmonės uždaryti, kaip ir mes. Tai ir privalome vaizduoti. Intuityviai jaučiau, kad fragmentiškame ir vizualiajame interneto pasaulyje kaip tik išsiskirs ir įtrauks būtent tradicinį teatrą imituojantis vienos stilistikos spektaklis su linijiniu siužetu, tarpsceniniais skirtukais, pateisinta vietos aplinkybe. Nors tai absoliučiai nesutapo su mūsų naujojo teatro ambicija kurti koliažiškus, vizualius, abstrakčius spektaklius...

Bet įtraukti visus teatro komponentus į internetinį veiksmą nebuvo lengva. Be galo daug eksperimentavome technologiškai. Tai nebuvo vien zoomas ar zoomo teatras – panaudojome daug įvairios programinės įrangos. Gal šešių programų kokteilį. Visa ta technologinė maišatis ir sukūrė spektaklio tikrumo įspūdį. Išsikėlėme tikslus – sukurti įprasto teatro atmosferą su atėjimu į teatrą ir spektaklio laukimu, kalbėti aiškiai ir apie šiandieną, ir kad viskas vyktų gyvai (aktoriai vaidina gyvai, muzika komponuojama gyvai, projekcijos jungiamos gyvai).

Norėjome pažaisti teatrą ir šis žaidimas įsibėgėjo. Ilgainiui paaiškėjo, kad spektaklis savyje talpina daug socialinės tikrovės ir pasauliniai įvykiai tai natūraliai išryškino. Mes stebėjome tai ir leidome spektakliui būti tokiam, koks jis nori, – spektaklyje atsirado sąsajų su Baltarusijoje ir Rusijoje vykstančiais įvykiais, „SpaceX“ paleidimu į kosmosą ir t.t. Spektaklis netgi tapo politinių protesto akcijų dalimi. Kas man pačiam labiausiai patinka šiame spektaklyje? Tai, kad jame yra tyrų, gerų žmonių (kaip personažų). Dažnai teatre veikia dviveidžiai, keistuoliai, bepročiai. Vieną iš personažų vaidinantis aktorius D.Breivė yra pasakęs, kad tokio gero ir naivaus žmogaus, kaip jo personažas Milas, jis nėra vaidinęs.

– Spektaklis gimė pirmojo karantino metu, kai teatras dar neegzistavo virtualiojoje erdvėje, tad kūrybinį procesą turėjo lydėti daugybė iššūkių. O gal vis dėlto internetinį teatrą kurti yra lengviau?

– Spektaklis pareikalavo daugiau psichologinių jėgų nei tradiciniame teatre. Teatre gali bendrauti, pasakyti pastabų, jausti kitą, o transliuodami iš namų viso to negalėjome patirti. Teatre gali išsikalbėti, galų gale kartu nueiti į rūkomąjį ir įtampos nuslūgsta. O čia visos įtampos sumuojasi. Dieną prieš transliaciją repeticijos metu aktoriai visada pasikartodavo tekstą, nevaidinę keletą savaičių repetuodavome, aktoriai patys grimuodavosi, statė dekoracijas, Kalvarijų bute įsikurdavome transliacijos kabiną su penkiais ekranais. Gyvenamąją erdvę paversti vaidybine atima dar daugiau laiko nei repetuojant ir vaidinant teatre. Esu labai dėkingas aktoriams, kad jie, kaip tik galėdami, išlaikė spektaklį gyvą.

Premjeros dienomis nuo ankstyvo ryto iki gilių išnaktų teko dirbti kaip teatre: repeticija, interviu, vizualų peržiūrėjimas, renginio viešinimas, vėl – interviu, pasiruošimas ateinančiai repeticijai, vėl – repeticija, krūva techninių bandymų per kiekvieną laisvą minutę, vaizdo montažas, originalios muzikos kūrimas. Visiškai užimta diena, skirtingiausios patirtys ir žmonės, ir visa tai – prie to paties kompiuterio mano balkonėlyje. Tai tikrai buvo ,,ten būti čia“. Jaudulys buvo toks pat, kaip prieš kiekvieną premjerą, jis nebuvo nei kiek ne mažesnis. Išėjo gana vykęs teatro simuliatorius su visomis emocijomis. Sukurti tam tikrą futuristinį Monaksijos pasaulį ir rasti būdą jį transliuoti užėmė nemažai laiko ir pastangų, o viso to metu dar reikėjo nepamesti iš akių aktorių, repeticijų ir vaidmenų. Nemažai jėgų atėmė įvairūs techniniai nesklandumai ir stengimasis į juos neįtraukti ir taip besijaudinančių aktorių, kai kelios dienos iki premjeros vis dar buvo neaišku, ar transliacija apskritai įvyks. Aktoriai manęs negirdėjo ir nematė, kai vyko techninė repeticija, ir jie ne sykį buvo priversti laukti, kol viskas bus išspręsta. Jie nežinojo, ką mes darome, o mes nežinojome, ką daro jie. Reikėjo vieniems kitus labai suprasti ir susitaikyti su tuo, kad iki galo nežinome, ką darome. Tai buvo be galo keistas ir gan komplikuotas procesas, bet aktorių ir kūrybinės komandos kantrybė lėmė, kad premjera įvyko.

– Tarp skirtingų spektaklio scenų yra naudojamos ir iš anksto nufilmuotos vaizdo projekcijos, kurios suteikia spektakliui papildomų reikšmių, leidžia žiūrovui susitelkti į savo paties karantininius pojūčius. Pavyzdžiui, iškrovos diena, kai privalantys slopinti emocijas personažai vieną dieną praleidžia visiškoje vienatvėje. Kaip nufilmavote šiuos vaizdus?

– Iškrovos diena personažams ir aktoriams buvo gana panaši, nes jie buvo prašomi filmuoti tai, ką jie iš tiesų darė būtent tokią jiems skirtą dieną. Tai buvo aktorių namų darbai, dauguma šių kadrų nufilmuoti naktį ir iš tiesų tapo iškrovos diena. Aktoriai buvo labai kūrybingi ir drąsūs šiuose vaizdo įrašuose. Jie išdrįso pažvelgti į savo personažus iki gelmių ir netgi tamsumų. Kai kuriais atvejais – labai tiksliai. Panaudojome tik mažą dalį gautos medžiagos. Jie filmavo vieni kambaryje, vaidino vieni...

Savo namuose aktoriai turėjo susikurti ir susistatyti scenografiją, susidėlioti apšvietimą, nusigrimuoti. Dezinfekuotus scenografijos daiktus scenografė D.Gecaitė aktoriams išvežiojo ir paliko prie durų, davė patarimų, kaip apipavidalinti erdvę, bet tai jie turėjo padaryti patys. Kai kuriems labai pagelbėjo antrosios pusės, kurios tapo grimuotojomis, kostiumininkėmis, apšvietėjais. Prieš metus dar daug nežinojome apie šį virusą, tad viską darėme labai saugodamiesi. Tada galvojome, kad nuo vieno gyvo kontakto galime numirti.

– Spektaklio tiesioginių transliacijų įvyko beveik 20. Kiekvieną kartą aktoriai vaidino su tokiu pat dideliu įsijautimu. Bent jau taip atrodė žvelgiant iš šalies. O kaip buvo iš tiesų? Kaip juos ir tave, kaip režisierių, veikė šis gana sunkus darbo procesas, jums dirbant namuose ir nematant nei vieniems kitų, nei žiūrovų?

– Kadangi buvo vaidinama iš namų, buvo tokių situacijų, kad vienu metu virtuvėje vyko vaidinimas, o kitoje kompiuterio ekrano pusėje namiškiai gamino valgyti. Kiti namiškiai, girdėdami vaidinimą iš kito kambario, jau žinojo, ar spektaklis einasi geriau, ar prasčiau, kada galima šmurkštelėti į tualetą, o kada geriau pakentėti. Buvo įvairių situacijų. Aš pats tuo metu gyvenau su Kornelijumi – transliacijos režisieriumi ir projekcijų autoriumi. Tuo metu vien tik tuo ir gyvenome. Visą dieną repetuodavome, o naktį montuodavome, ruošdavomės. Nebuvo nė vienos vietos, kur buvo galima pasislėpti. Kornelijus vieną kartą pasakė: ,,Aš nebegaliu, visur vien ,,#Protestas“, kiekviename kambaryje.“ Tai mus palaikė, prikėlė, neuždarė, bet ir įkalino, išsekino. Tai buvo labai įdomus procesas ir į nieką kitą mano gyvenime nepanašus.

O sunkiausia buvo sulaukti grįžtamojo ryšio. Jį teko kurti dirbtinai – internetinėje spektaklio pokalbių grupėje susitarėme dalytis žiūrovų komentarais, asmeniškai gautomis nuomonėmis. Ta tuštuma po spektaklio, kai atrodo, kad vaidinai į sieną, slėgė. Toje sienoje žūtbūt reikėjo pramušti langą – išgirsti nuomonių, reakcijų, komentarų, dalytis skaičiais ir peržiūromis. Ši nežinios emocija užkoduota ir pačioje dramaturgijoje. Paskutinėje scenoje Mokytojas sako: ,,Kiri, ar mus transliavo? Ar mus kas nors matė?“ Tai tapo retoriniu spektaklio prakeiksmu. Tai išgyvenant jokiais Auksiniais scenos kryžiais tikrai nekvepėjo.

– Spektaklis buvo transliuojamas nemokamai, jį pamatė nemažai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenančių lietuvių. Kokių sulaukėte žiūrovų reakcijų ir komentarų?

– Įvairiausių. Be galo daug gerų, be galo juokingų blogų. Tų, kurie tiesiog internete ne ten pateko. Taip pat – konstruktyvios kritikos, kai apie ,,#Protestą“ buvo sakoma, kad tai nėra teatras. Gal ir nėra, bet tuo metu juk teatrai apskritai nedirbo. Mes pasiryžome pabandyti sukurti teatro tiek, kiek tokiems, kaip mes, ir tokiomis sąlygomis, kuriomis tuo metu gyvenome, buvo įmanoma. Su gyvu teatru tikrai niekada nekariavome ir nekonkuravome. Visi esame teatro žmonės.

O kalbant apie tuos juokinguosius bloguosius komentarus, tai aš nemažai jų esu išsaugojęs. Įdomiausi, kai transliacija buvo retransliuojama didžiųjų Lietuvos portalų. Ten rinkosi elitinė komentatorių publika, kuri mane tiesiog sužavėjo. Keliais jų galiu pasidalyti. Spektaklyje veikia dirbtinio intelekto Kiri personažas, kurį vaidina puiki aktorė V.Raubaitė ir ne kartą po transliacijos kažkas paklausdavo, ar Kiri vaidina Inga Valinskienė. Galbūt taip pasirodė dėl balso panašumo? O gal Vilma vaidino Kiri kaip I.Valinskienę? Reikės paklausti. Taip pat stebino komentarų kontrastai: „puikus vaidinimas, jaučiuosi kaip teatre, pirmą kartą po tiek laiko“, „labai ačiū aktoriams“, ir čia pat; „tokio briedo nesu mačiusi“, ,,psichams į psichūškę“ arba „ar Laisvės partija jus užsakė ir turbūt užmokėjo ne pinigais, o žolyte?“ Teatre tokių komentarų niekada neišgirsi, ir tai skaityti buvo tiesiog nuostabu.

– Galbūt patyrėte kažkokių kuriozinių situacijų spektaklio transliacijų metu – juk internetino erdvėje visada gali nutikti bet kas? Ar nesutrukdė įvairios gyvenimiškos aplinkybės? Pavyzdžiui, koks dėmesio išsiilgęs katinas?

– Taip, buvo tokių situacijų. Kiek žinau, vienos transliacijos metu vienos aktorės vaikinas grįžo namo, bet negalėjo įeiti ir, nenorėdamas triukšmauti, visą tą laiką prasėdėjo laiptinėje prie durų. Buvo ir katinų, užklydusių į „sceną“. Yra ir maistą per „Wolt“ pristatę viduryje spektaklio. Spektaklio pabaigoje aktoriai eina vaidinti į lauką, tam reikia persijungti iš Wi-Fi į mobilųjį internetą, ir kartais nepavykdavo prisijungti. Arba vieną sykį kelios minutės prieš spektaklį Windows pradėjo apdate‘intis. Ir tą kartą vėlavome pradėti spektaklį. Buvo ir bandymų vaidinti atostogaujant Palangoje, ir nusilenkimų iš automobilio, skubant į parduotuvę. Buvo visko.

Kitas svarbus dalykas – atrodo, kad internete niekas nieko nematys, kad tai ne teatras, bet yra priešingai – čia matyti viskas. Nuovargis, pasiruošimas, savijauta. Scenoje dar gali kažkiek pasislėpti, nes yra apšvietimas, partneriai, atstumas, o čia pusantros valandos yra filmuojamas vien tavo veidas. Tiesiog neįmanoma pasislėpti. Aktoriai iki galo išbandė šį formatą, tikrinosi, kiek šiame žanre galima sau leisti: ar taip geriau vaidinti, ar prasčiau, ar čia tas matyti, ar nematyti. Paaiškėjo, kad tai gana sudėtingas žanras ir reikalauja nemažos disciplinos.

– Ar dar bus galima pamatyti spektaklio tiesioginę transliaciją?

– Taip, dar rodysime, tik šiuo metu sunku pasakyti, kada ir kaip. Atgaivinsime ,,#Protestą“ turėdami idėją, kodėl ir kam rodome. Neberodysime jo nuolat. Tai taps proginiu spektakliu. Pasibaigus visoms pandemijos grėsmėms, o kartu ir šio spektaklio aktualumui, planuojame jį nuimti su gyva instaliacija, nesaugiais atstumais, plačiais ekranais viešose erdvėse, garso įranga, gyva muzika, – su visais renginiams įprastais dalykais, kurių dabar negalime patirti. Toks didelis renginys aiškiai žymėtų, kad ,,#Protesto“ nebereikia ir galime judėti toliau. Kol jo suorganizuoti negalėsime – tol spektaklis gyvens. Siūlau sekti „Kosmos Theatre“ veiklą socialiniuose tinkluose „Facebook“, „Instagram“ ir internetiniame puslapyje www.kosmostheatre.com [6].