Nemokumo tarnyba – tai vyriausybės verslo, energetikos ir industrijos strategijos departamentui pavaldi įstaiga, kuri yra atsakinga už verslo ir asmeninių bankrotų administravimą.

Jau kurį laiką jos interneto svetainėje vyrauja tema „Pasirinkti iššūkius“, ja siekiama padrąsinti moteris, kurios pačios pasirinko mesti iššūkį visuomenės stereotipams, šališkumui, praplėsti suvokimą ir pagerinti tam tikras sąlygas bei paminėti moterų pasiekimus.

Tarnyboje dirbančios lietuvės gyvenimo istorija pasirodė tam tinkamiausia.

„Aš esu Agata Faro, tarnybos egzaminuotoja ir Moterų tinklo grupės vadovė. Per paskutiniuosius virtualius mūsų grupės susitikimus aš sulaukiau daugybės prašymų pasidalinti savo gyvenimo istorija, papasakoti apie karjerą, kitus pasiekimus.

Yra istorija, kuria galiu pasidalinti ir aš nebijau ja dalintis su jumis.

Aš gimiau ir užaugau Vilniuje, mažoje šalyje, apie kurią dalis iš jūsų net negirdėjote. Tuo metu Lietuva buvo Sovietų Sąjungos dalis, rusiškai kalbanti šalis.

Kaip ir daugelyje sovietinių respublikų, tai buvo laikai, kai gyvenimas buvo gana sunkus ir pilnas iššūkių. Paprasčiausi dalykai, tokie kaip prekių gavimas, buvo labai sudėtingi. Man buvo 13-a, kai gimtadienio proga gavau savo pirmuosius džinsus.

Tais laikais mano tėvai prašydavo, kad stočiau į eilę ir valandas laukčiau būtinųjų prekių, tokių kaip pienas ar duona. Devintojo dešimtmečio pabaigoje įvykiai, tokie kaip Baltijos kelias, atnešė į mūsų gyvenimus pokyčius. Šio renginio metu žmonės iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos išsirikiavo į gyvą kelių šimtų kilometrų ilgio grandinę ir reikalavo savo šalims nepriklausomybės.

Tuo metu aš buvau jauna ir supratau ne viską, kas vyko aplink. Bet aš buvau liudininkė ir vis dar atsimenu daugybę baisių dalykų. Per mano miestą – visai netoli mūsų namų – važiavo tankai, žygiavo kareiviai. Šūvių garsai lauke yra tai, ko aš niekada nepamiršiu.

Po šių permainų lietuviai pradėjo kalbėti savo kalba ir dėl to kreivai žiūrėjo į tuos, kurie kalba rusiškai, kurių vardai ir pavardės buvo rusiški – tokie žmonės, kaip aš. Dėl to mokykloje jaučiausi kaip atstumtoji, mane pravardžiuodavo ir žemino, gyvenimas tada buvo labai sunkus.

Bet aš niekada nepasidaviau. Norėjau įrodyti, kad žmogus, kuris gali už save pastovėti, gyvenime gali pasiekti labai daug – nesvarbu ką. Nepaisant visų širdį draskančių dalykų baigiau mokyklą, universitete įgijau lingvistikos ir teisės mokslų diplomus.

Vėliau mano gyvenime sekė skyrybos, likau vieniša mama. Nenorėdama būti našta savo tėvams, ypač tuo metu, kai Lietuva susidūrė su socialiniais ir ekonominiais sunkumais, aš priėmiau didžiausią sprendimą savo gyvenime ir persikėliau su savo vaiku į Jungtinę Karalystę.

Su vienu lagaminu manęs laukė dviejų dienų kelionė autobusu, turėjau tik vieną kontaktą šioje šalyje – taip prasidėjo mano kelionė.

Kai atvykau į Angliją, mokėjau tik šiek tiek angliškai. Kalbos barjeras darė didžiulį poveikį – buvo sunku rasti darbą. Nepaisant to, kasdien mokiausi, norėjau pritapti naujoje bendruomenėje.

Jaunystėje aš buvau keistuolė tarpo savo draugų, o tuo metu aš ir vėl buvau tokia. Bet vieną dieną man nusišypsojo laimė ir sutikau gerus žmones, kurie manimi patikėjo ir pasiūlė man darbą Nemokumo tarnyboje.

Tai buvo prieš 15 metų, o kai užsitikrinau nuolatinę sutartį gavau galimybių dirbti skirtingo verslo srityse, o pernai spalį tapau praktikantų egzaminuotoja.

Dabar jaučiuosi kaip esanti namuose, priimta ir gerbiama savo bendruomenėje bei darbe.

Taigi, ką man sako mano gyvenimo patirtis? Ką gi – prisiminkite, kad ir kur būtumėte gimę, kad ir kas būtų jūsų tėvai, odos spalva, lytis, amžius ar akcentas, su jumis privalo elgtis tinkamai. Aš žinau, ką reiškia būti kitokiu.

Galiausiai, nors ir visą savo gyvenimą sunkiai dirbau bandydama pritapti, aš visada tikėjau, kad po debesuotos ir lietingos dienos pasirodo saulė.“

Pirminis šaltinis: https://www.anglija.today/gyvenimo-istorijos/jk-vyriausybe-reprezentacijai-pasirinko-lietuve [4]