Pasiuntinė nepasidavė. Ji per „Twitter“ parašė: „Tebesilaikau savo straipsnio“, taip pat atkreipė dėmesį, kad Kinijos ambasadorius prie Jungtinės Karalystės britų žiniasklaidoje yra paskelbęs 170 straipsnių.

Kinijos priekabiavimas kuria nenugalimumo įspūdį – bet tik kol žmonės pradeda jam priešintis. Pastarosiomis dienomis taip dažnai nutinka. Lietuvos ambasadorė Pekine Diana Mickevičienė neseniai buvo vidury nakties iškviesta į URM – naudojantis tiesiai iš Stalino laikų pasiskolinta diplomatine taktika – išklausyti priekaištų dėl jos šalies vaidmens vadovaujant maištui prieš Kinijos taktikos „skaldyk ir valdyk“ taikymą Europoje.

Dėmesio centre atsidūrė grupė 17+1 – pagal Kinijos užduotą melodiją rengiamas grožio konkursas, kuriame pinigų trokštančios ir mažiau dėmesio sulaukiančios žemyno rytinės dalies šalys varžosi dėl Pekino malonių prekybos ir investicijų srityje. Prieš praeitą mėnesį surengtą virtualų viršūnių susitikimą, asmeniškai vadovautą Xi Jinpingo, 17-ai dalyvių buvo paliepta dalyvauti prezidentų arba premjerų lygiu.

Nekreipdama dėmesio į beveik 500 kartus didesnės šalies suirzimą, drąsi naujoji Lietuvos vyriausybė laikėsi tvirtai. Ji delegavo tik mažiau svarbų susisiekimo ministrą. Prie šio boikoto prisijungė penkios kitos šalys (Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija ir Slovėnija), mesdamos akibrokštą Kinijos lyderiui ir užtikrindamos, kad šis viršūnių susitikimas bus bevaisis.

Visa tai pabrėžia Pekino režimo maksimalistinio požiūrio silpnumą. Jeigu reikalauji absoliutaus paklusnumo, atrodai kvailas ir silpnas, kai žmonės tavęs nepaiso. Be to, kaip bailumas skatina paklusnumą, drąsa įžiebia didesnį pasipriešinimą. Lietuviai tai žino: šį mėnesį sukako 31-eri metai nuo momento, kai jie įžūliai paskelbė atkuriantys prieškariu gyvavusią nepriklausomybę, išprovokuodami patriotinę grandininę reakciją kitose SSRS dalyse, atvedusią prie jos subyrėjimo. Dabar kitos šalys seka Lietuvos pavyzdžiu dėl Kinijos. Biurokratai Pekine turėtų nerimauti dėl baltiškosios milžinų žudikės.

Kinijos įtakos operacijos veikia, nes mes tai leidžiame. Geras pavyzdys – Vokietijos leidyklos „Carlsen Verlag“ elgesys, kai praeitą savaitę ji nuolankiai atšaukė knygelę vaikams, kurioje sakoma, kad pandemija prasidėjo Kinijoje. Šis visiškai neypatingas faktas išprovokavo režimui palankių Vokietijoje gyvenančių kinų teisinius grasinimus ir konsulato Hamburge „griežtus nusiskundimus“.

Tai buvo tik vienas susirėmimas daug didesniame kare. Pekino valdžia stengiasi supančioti pasaulio žiniasklaidą ir leidyklas, kaip ji jau nutildė Holivudą. Kino pramonės sostinė, varvindama seilę dėl didžiulės Kinijos rinkos, per daugiau kaip du dešimtmečius nėra išleidusi nė vieno meninio filmo su Kiniją kritikuojančiu siužetu arba personažu. Kaip ir reakcija į Britanijos ambasadorės straipsnį, Pekino žinia yra aiški ir negailestinga: bet kokios diskusijos apie Kiniją, kad ir kur pasaulyje jos vyktų, yra mūsų reikalas. Ir mes šiurkščiai kišimės, kad jos vyktų mūsų sąlygomis.

Šiurkščiai, bet ne visada veiksmingai. Kaip pavyzdį paimkime Taivaną. Didelė Čekijos politikų delegacija praeitais metais pavertė niekais Kinijos draudimą palaikyti politinius kontaktus su demokratine sala. Pekinas tūžo, bet nieko nepadarė.

Švedijos opozicijos partija sako, jog jeigu ateitų į valdžią per ateinančiais metais vyksiančius rinkimus, ji sustiprintų ryšius su demokratiškai valdoma sala. Centro dešinioji Europos liaudies partija, didžiausia Europos Parlamento frakcija, ką tik paskelbė panašią naują politiką. Lietuva ten atidaro savo biurą. Viso to nebūtų įvykę, jeigu žemyninė Kinija nebūtų stengusis visam pasauliui primesti savo neurotiškos politikos, pagrįstos šūkiu „Taivanas nėra valstybė.“

Kinija atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre savo iš pažiūros dosniomis infrastruktūros projektų Afrikoje, Azijoje ir Pietryčių Europoje sąlygomis, įgyvendinant iniciatyvą „Viena juosta, vienas kelias“ (Belt and Road Initiative). Tačiau jos finansai išseko. Be to, kai šie projektai jau yra įgyvendinami, paaiškėjo, kad pažadai dažnai viršija tikruosius darbus.

Rytų Europoje – daug liaupsintas naujasis geležinkelis, turintis sujungti Vengrijos sostinę Budapeštą su Kinijos valdomu Graikijos Pirėjo uostu viršija biudžetą, o jo statybos atsilieka nuo plano. Automagistralės Juodkalnijoje projektas įstūmė mažiausią iš buvusių Jugoslavijos respublikų į gniuždančias skolas. Taip pat apstu nuogąstavimų dėl aplinkosaugos: Juodkalnija padavė į teismą darbų rangovę iš Kinijos už vienai upei padarytą žalą. Didelio dėmesio sulaukusios investicijos į sunkiąją pramonę Serbijoje ir Bosnijoje irgi provokavo protestus.

Rytų Europos autokratiški lyderiai tebemėgsta lošti „Kinijos korta“, kad pasipuikuotų. Tačiau realūs ryšiai yra trapūs. Dabar, stringant iniciatyvai 17+1, konkuruojanti ir Vakarų remiama Trijų jūrų iniciatyva, turinti gerinti ryšius tarp šalių, esančių tarp Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų, vis labiau įsibėgėja.

Kinijos didžioji sėkmė yra „vakcinų diplomatija“, pratęsianti pasiekimus pandemijos pirmaisiais mėnesiais, kai vyko daug dėmesio sulaukę kaukių ir kitų priemonių pirkimai. Tai veikia, tačiau daugiausiai todėl, kad mes tai leidžiame: Vakarų atsakas į pandemiją buvo prastas ir netvarkingas, tad neturtingesnėms šalims, tokioms kaip Ukraina, liko mažai pasirinkimų, išskyrus mėginimus prašyti pagalbos iš Rusijos arba Kinijos.

Visgi pamokslaujanti ir į niuansus neatsižvelgianti diplomatija nuolat žlugdo net ir šiuos laimėjimus. Šiuo atveju Britanijos pasiųsta žinia yra aiški: jeigu priešinsimės Kinijai žmogaus teisių ir Honkongo klausimu, dėl skverbimosi į mūsų universitetus arba, galų gale, dėl mūsų ambasadorės teisės viešai reikšti savo nuomonę – mes nebūsime vieni. Tapsime dalimi pasaulinės koalicijos, sudarytos iš šalių, norinčių duoti atkirtį Kinijos krečiamoms eibėms ir įžeidumui. Galbūt netgi galėtume siekti prilygti Lietuvai drąsa ir ryžtu.