Jos gyvenimo draugas Simonas Bulota – ne mažiau paslaptingas ir talentingas. Etno Elfu save šaukia ir senovinę raugo keramiką – puodus valgiui gaminti – žiedžia.

– Kad jau sučiupau jus, Laura, tai ir nesiruošiu paleisti. Teks kloti viską nuo pradžių...

– Ką čia ir kloti?.. (Juokiasi.) Kiek save atsimenu, svajoju ir ieškau, ieškau ir svajoju. O prieš kelerius metus dar ir kurti pradėjau. Taigi, esu svajotoja, ieškotoja ir kūrėja. Vadinkite, kaip norite. Man atrodo, einu per gyvenimą patirdama įvairiausių nuotykių, kad vėliau kada nors apie tai galėčiau knygą parašyti. Dabar man trisdešimt, tai apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus, manau, nuotykių bus pakankamai prisikaupę.

– Kai pamačiau jūsų austas juostas, išsyk priešais akis išniro Salomėjos Nėries eiliuotos pasakos "Eglė žalčių karalienė" žalčiai, atplaukiantys mariomis su Žilvinu priešaky…

– Kartais juokauju, kad ausdama juostas ir aš seku pasaką, tik šiek tiek kitokiu pavadinimu. Gal "Laura žalčių karalienė"? Tos mano juostos pačios audžiasi lyg žalčiai. O pavadinimo galėjo ir visai nebūti, tačiau norėjau kažkaip prisistatyti socialiniuose tinkluose, kai nusprendžiau, kad jau laikas savo darbus parodyti. Tas žalčio vaizdinys iškilo taip natūraliai, taip intuityviai, kad net pamaniau: turbūt per protėvių mitologiją šitie dalykai mumyse užkoduoti, iš anksto genuose įrašyti. Be to, žalčiukas yra dažnas simbolis mano audžiamose vytinėse juostose. Jis mano įkvėpėjas, vedlys.

Tas žalčio vaizdinys iškilo taip natūraliai, taip intuityviai, kad net pamaniau: turbūt per protėvių mitologiją šitie dalykai mumyse užkoduoti, iš anksto genuose įrašyti.

– Vytinės juostos. Kas tai?

– Tai vienas seniausių juostų audimo būdų. O pavadinimą nulėmė išskirtinė šios technikos proceso savybė. Kortelėse yra skylutės, pro kurias pranerti siūlai. Tai jie kaskart, korteles pasukus, vejasi tarpusavyje, o papildomai prakišamas ataudo siūlas užfiksuoja kiekvieną pasukimą, ir taip formuojamas raštas.

Senovėje vyrai ir moterys vytinėmis juostomis susijuosdavo drabužius. Dar jomis puošdavo skrybėles, siauresnėmis apsiūdavo savo drabužių kraštus. Plonesnėmis netgi suvarstydavo apavą. Dažnai juostos buvo naudojamos buityje, įvairiems rakandams parišti.

Šiandien vytinės juostos daugiausia naudojamos tautiniams kostiumams ir senovės baltų genčių kostiumams rekonstruoti. Istoriniai šaltiniai teigia, kad pati seniausia vytinė juosta, rasta Lietuvoje, siekia net IV a. Tad šiandien jas pamatyti galima kraštotyros muziejuose, o gyvai – įvairiose amatų mugėse. Tačiau pati tokių juostų vijimo technologija jau beveik išnykusi, nedaugelis lietuvių tautodailininkų jas veja.

– Ar kiek save pamenate, audėte vytines juostas?

– Tikrai ne... Ieškojau gyvenimo kelio, bandžiau tai viena, tai kita kryptimi eiti. Gimiau Vilniuje, baigiau Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, chorinį dainavimą. Grojau pianinu. Bet į menus nepasukau, nes aplinkoje nuolat pasigirsdavo balsų, abejonių, kad iš muzikos duonos nevalgysi.

Todėl baigiau rimtas ekonomikos studijas, bet ir šių duona pasirodė per sprangi. Iš visų ekonomikos studijų labiausiai įsiminė kalbos, filosofija, lyčių sociologija. Kai studijų metais teko pakeliauti po JAV, įsisvajojau apie prestižinį darbą Volstrito dangoraižyje, atostogas Didžiajame Kanjone. Vėliau, rankose laikydama bakalauro diplomą, išbandžiau apskaitininkės-finansininkės darbą, kuris, deja, neatnešė tikėto pasitenkinimo.

Vis ieškojau savojo kelio. Kadangi nuo vaikystės mėgau skaityti, nusprendžiau vykti į Angliją, Noridžo miestą, studijuoti kūrybinio rašymo ir literatūros. Tuomet atrodė, kad toks sprendimas – tapti rašytoja – tikrai geriausia, kas man gyvenime gali nutikti.

– Tapti rašytoja iki keturiasdešimties, kaip pradžioje pokalbio minėjote, dar turite visą dešimtmetį. O jei rimtai, kaip atradote tokį archajišką pomėgį?

– Ir man pačiai nuostabu, kad pajutau trauką dailiesiems amatams. Mama labai dailiai siuvinėjo, nerdavo vąšeliu, gražiausius megztinius visai šeimai megzdavo. O močiutė buvo siuvėja, jos mama audė. Galbūt ir kelios ankstesnės moterų kartos tai darė. Juk anais laikais audimas buvo įprastas užsiėmimas.

O mano gyvenime juostos atsirado tuomet, kai po antro kurso grįžusi vasaros atostogų namo supratau, kad ir kūrybinio rašymo studijos Anglijoje manęs nebevilioja.

Išvažiavau, pamenu, į Trakuose vykusią Senųjų amatų stovyklą, kurią organizavo Vilniaus puodžių cechas. Tarp įvairių edukacinių užsiėmimų teko dalyvauti ir vilnos vėlimo pamokoje, ir su senosios juvelyrikos meistru nusikalti žiedelį, ir ant stovylo – senovinio rankinio žiedimo rato – nusilipdyti dubenėlį, iš kurio valgau lig šiol. Bandžiau tas skirtingas veiklas, ir tarsi kokia magija vyko. Pamažu užvaldė supratimas, koks nuostabus jausmas yra kurti, gaminti kažką savo pačios rankomis. Kursuose dalyvavę žmonės ir visi tie amatininkai man tada atrodė tokie laimingi ir ramūs. Turbūt dėl to rankų darbo?..

Tuomet ir man kilo mintis išmokti kokio nors amato. Draugas tuo metu domėjosi raugo keramika, ir ta jo veikla mane įkvėpė. Kai nedrąsiai užsiminiau, kad ir aš noriu daryti kažką panašaus, Simonas mane suprato ir palaikė. Tuo metu užsiimti kokiu nors amatu atrodė taip tikra, gyva ir prasminga, tarsi būčiau gavusi išskirtinę privilegiją prakalbinti ir atkurti senąją Lietuvos istoriją.

– Ar toje Senųjų amatų stovykloje ir sutikote savo mokytoją – vytinių juostų audėją Viliją Ratautienę?

– Dar ne... Teko pasiblaškyti (juokiasi). 2018-ųjų rudenį Kaune vyko tarptautinis vaikų ir jaunimo folkloro festivalis "Baltų raštai". V.Ratautienė tradicinių amatų kiemelyje pardavinėjo savo gražiąsias juostas ir pasakojo žiūrovams apie audėjos amatą. Gal būčiau niekada jos ir nesutikusi, nes apie šį festivalį sužinojau visai atsitiktinai, bet...

Klausiausi LRT Kultūros radijo programos, kurioje kaip tik ir vyko diskusija tautiškumo, folkloro tema. Betgi visuomet turbūt įvyksta tai, kas turi įvykti... Toji laida, anot mano mokytojos, buvo man lemtinga. Prezidentūros kiemelyje mūsų su Simonu dėmesį patraukė raudonu paltu apsitaisiusi moteris. Jos palapinėje buvo kažkas panašaus į nedideles audimo stakles ir daugybė spalvotų, dailiausiais raštais išmargintų juostų. "Čia vytinis audimas. Šiam audimo būdui daugiau kaip 6 tūkst. metų", – pamenu, tąkart pasakė Vilija. Turbūt jau tą sekundę širdyje užgimė noras išmokti šio gražaus amato, nors pati to iki galo dar nesuvokiau.

Vilija tuomet kalbėjo, kad šis malonumas tikrai nėra lengva vakaro pramoga. Sakė, kad išmokti šito amato įmanoma, bet reikia įdėti ir nemažai pastangų, o svarbiausia – norėti. Tie raštai, siūlų spalvos tąkart mane taip užbūrė, tad nė nepajutau, kaip ištiesiau ranką ir joje atsidūrė Vilijos vizitinė kortelė.

L.Labanauskaitė su vytinių juostų audėja ir mokytoja V.Ratautiene.

– Praėjo dvi savaitės, o jūs vis dar vaikštinėjote su meistrės vizitine kortele piniginėje, bet jai neskambinote?

– Galiausiai susiradau jau gerokai apsilamdžiusią Vilijos kortelę ir surinkau jos numerį. Pasakiau, kad noriu mokytis austi juostas. Kai tarėmės dėl susitikimo, paaiškėjo, kad esame kaimynės. Vilija pakvietė mane užeiti į vidų ir padavė ryškiai raudonas šlepetes. Tuomet nusivedė į stebuklingąjį siūlų kambarį. O jame, kad kur pasisuksi, kabojo įvairių spalvų, ilgių ir raštų juostos. Dar gausybė siūlų – vilnonių, medvilninių, lininių; didelėse ir mažose ritėse, kamuoliukuose. Gėriau į save tas spalvas ir jaučiau, kaip širdis prisipildo gyvenimo džiaugsmo.

– Ir taip būdavo kaskart, vos tik patekdavote į Vilijos juostų karalystę?

– Ir tuomet, ir dabar, kai jau viena pati savo namuose prisėdu pamedituoti su siūlų pluoštu. Tai mano spalvų terapija. Kol aš dairiausi, Vilija papasakojo man apie audimą, juostas, savo patirtį. Davė kaladėlių ir liepė viską daryti pačiai. "Imk siūlus, matuok 5 m ir verk į kaladėles", – dirigavo ji, o aš iš lėto vėriau vieną kaladėlę po kitos ir audžiau pirmąją savo gyvenime juostą. Pačią lengviausią – vos trijų spalvų. Sukau kaladėles (korteles) labai lėtai, nerangūs pirštai neklausė. O meistrė vis drąsino: "Gerai darai, tik drąsiau. Įtempk labiau, suspausk, tvirtesnė juosta turi būti. Dabar pasuk kaladėles ir išeis rombukas..."

Negalėjau patikėti, kad mūsų pamoka truko penkias valandas: rodos, laikas prabėgo akimirksniu, tik nugarą paskaudo. Grįžusi namo toliau audžiau, strigau, nervinausi, vėl ėmiau juostą į rankas ir bandžiau prisiminti meistrės pamokas.

Štai taip aš susiradau savo mokytoją. O gal Vilija surado mane? Juk ne veltui sakoma, kad mokytojas atsiranda tuomet, kai mokinys jau būna pasiruošęs (juokiasi).

– Iš kur semiatės įkvėpimo savo kūrybai – raštų, ornamentų žaismo, spalvų nuostabiausių dermės? Gal pačioje gamtoje jų subtilių derinių dairotės?

– Tiesą sakant, įkvėpimas mane aplanko labai neįprastomis formomis. Puikių spalvų derinių galima pamatyti ant senesnių medinių dažytų namų. Nuolat jų dairausi Kauno Žaliakalnyje ar kituose nedideliuose Lietuvos miesteliuose, kaimuose. Man pačiai artimiausios dangaus ir vandens spalvos, įvairūs mėlynos atspalviai. Bet jeigu norisi raudonos – pasiruošiu austi ir tokios spalvos juostą.

– Pasirinkote tokį archajišką, o drauge, kaip sakėte, ir labai paprastą audimo būdą. Negi jam nereikia staklių?

– Jokių staklių, tik vadinamosios kaladėlės. Audžiama naudojant nedideles kaladėles su skylutėmis – štai ir visa modernioji technika (juokiasi). Dar reikia žiogelio kaladėlėms susegti, kad darbas nepabėgtų, ir patogios atramos, kur juostą galėtum prisirišti. Siūlai, beje, turi būti gerai įtempti. Galima juos rišti prie durų rankenos ar kokio kabliuko namuose; už ištiestos savo kojos ar kokio medžio gamtoje. Labai universalus tai amatas, bet reikalauja susikaupimo ir puikaus erdvinio mąstymo. Dar – tikslumo ir matematinių skaičiavimų. Prieš audžiant bet kokią juostą, reikia iš anksto numatyti jos raštą ir tik tuomet suverti į kaladėles siūlus pagal tam tikrą schemą. Meistrė Vilija išmokė, kad schemos visos ir galvoje gali būti. Bet internete yra gausybė brėžinių.

– O kur šiais laikais žmonės jūsų rankų darbą naudoja: juk su tautiniais kostiumais, juostomis sujuostais, kasdien į darbą nevaikšto?

– Vytinėmis juostomis įprastai puošiamasi, juosiamasi prie atkuriamų archeologinių kostiumų. Rankomis austos apvadinės juostelės dar naudojamos šių drabužių, vilnonių tunikų, skarų ar marškinių kraštams apsiūti: apykaklėms, rankogaliams ir kitoms detalėms papuošti.

Senovės baltų apeigose žmonės dabindavosi tokiomis juostomis įvairių švenčių proga, pvz., per vaikelio vardynas ar vestuves. O šiais laikais jos gali atstoti originalią vyriško kostiumo detalę (vyrai gali pasirišti vietoj kaklaraiščio) arba skirtukus knygoms, apyrankes, pakabukus raktams. Su draugu puošiamės tomis juostomis, kai dalyvaujame mugėse arba kokiose nors ritualinėse šventėse.

– Kartais žmonės tiesiog gyvena Lietuvoje, bet yra lietuvių, kurie tarsi užgimę su trispalve ir Vyčiu širdyje. Nesakau, kad vieni yra geresni ar blogesni už kitus. Tiesiog skirtingi, ir tiek. O kokią, jei reikėtų juostoje atspindėti save, išaustumėte Laurą lietuvaitę jūs?

– Manau, esu kažkur per vidurį tarp fanatiškumo ir abejingumo. Nesinori niekam piršti mūsų trispalvės, Vyčio ar skanduoti, kad mes pati šauniausia tauta. Jaučiu viena – kad audimas sugrąžino mane arčiau mūsų krašto, arčiau protėvių šaknų, nes tik pradėjus austi juostas kilo noras domėtis senaisiais lietuvių papročiais ir tradicijomis.

– Kada užeina noras austi? Minėjote, kad tai panašu į meditaciją?

– Tikrai taip! Pats procesas išties primena meditaciją. Kartais pradedu darbą kažkuo labai susirūpinusi, o po kelių minučių audimo pastebiu, kad jau visi klausimai galvoje nutilę – dirba tik mano rankos. Tai labai malonus darbas, nors kartais tenka susipykti su siūlais. Pamenu, pradžioje būdavo sunku iššukuoti ilgas siūlų kasas. Atrodė, kad šito darbo atlikti aš niekada nesugebėsiu. Ir dabar dar kartais sudėtinga, ypač kai siūlai susivelia arba metimas būna labai ilgas. Kartais siūlai plyšta beaudžiant, tuomet reikia viską taisyti. Bet rezultatas galų gale visas kančias atperka.