A. Kaušpėdas: dėl Lukiškių aikštės neturėtume jausti jokios gėdos

– Kokios jums, vilniečiui ir architektui, mėgstamiausios ir įdomiausios sostinės lankytinos vietos ar paminklai?

– Aš labiausiai nerimauju dėl Vilniaus aukštutinės pilies ir domiuosi, kas bus daroma toliau. Su grupe architektų esame parengę pilies atkūrimo projektą ir vizualizacijas, kaip tai atrodytų realiame laike. Jas paskelbėme ir viešai "YouTube" kanale. O vienu sėkmingiausių senamiesčio projektų laikyčiau Valdovų rūmų atstatymą. Jų atkūrimo sėkmė yra akivaizdi. Juos lanko ir Vilniaus svečiai, ir patys vilniečiai bei visos Lietuvos moksleiviai, tad Vilnius gauna labai didelę naudą. Manyčiau, tai pagrindinės Vilniaus vietos.

K. Kovalėlio / Fotobanko nuotr.

– 2018 m. pačioje Vilniaus širdyje buvo baigtas dar vienas didelis ir ilgai trukęs projektas – Lukiškių aikštės rekonstrukcija. Kaip vertinate šį atsinaujinimą? Seniau ji buvo uždaresnė. Dabar buvo siekis ją padaryti atviresnę, šeimos vieta.

– Vertinu teigiamai ir manau, kad vilniečius tai turėtų tenkinti. Dabar aikštė sutvarkyta tvarkingai, apželdinimo darbai geri, viskas yra padaryta gana stropiai. Dėl šios aikštės neturėtume jausti jokios gėdos. Yra ir Vytis – ant stiebo kabo istorinė vėliava, ko nori dalis vilniečių. Geras ir suplanavimas, ko nori kita dalis vilniečių. Toks kompromisas. Visgi šios aikštės likimas, jos gyvenimas ir veikimas, paaiškės po keleto metų, kai miestiečiai įsisavins naujas aikštės galimybes, joje atsiras naujos šventės, renginiai ir tradicijos. Tas planuojamas paminklas – kalnelis / bunkeris... Aš nemanau, kad šį projektą reikėtų realizuoti. Kai nėra šimtaprocentinio ir aiškaus susitarimo dėl to paminklo ir juo nepatenkinti patys tremtiniai, nereikėtų rizikuoti. Manau, kad laikas parodys, kas geriausia, ir nėra kur skubėti.

– Vilnius turi nemažai paminklų žinomiems Lietuvos žmonėms (naujausias jų – ne taip seniai atidengtas paminklas Jonui Basanavičiui). Bet turime ir keletą išskirtinių paminklų, pavyzdžiui, Frankui Zappai ir "The Beatles" lyderiui Johnui Lennonui. Kurie jums artimesni?

– Paminklas J.Basanavičiui yra puikus darbas. Man patinka ir tai, kad ten panaikinta automobilių aikštelė. Iš tikrųjų paminklas papuošė senamiestį, o vieta tinkama ir istoriškai, ir erdviškai.

O F.Zappos ir J.Lennono paminklai – daugiau kosmopolitinė Vilniaus pusė. Yra daug žmonių, kuriems, kaip ir man, patinka F.Zappa. J.Lennonas mano gyvenime taip pat suvaidino didelį vaidmenį. Kai buvau vaikas, tai formavo mano pasaulėžiūrą. Kad tapau rokeriu ir grojau su grupe "Antis", tai irgi yra didelis J.Lennono nuopelnas.

Kai nėra šimtaprocentinio ir aiškaus susitarimo dėl šio paminklo, nereikėtų rizikuoti.

Šiuos paminklus tikrai labai gerai vertinu ir nereikia būti provincialams ar žiūrėti tik per tautinę prizmę. Turistai labai vertina, kad mes turime šiuos paminklus. Vertina, jog mes – lietuviai, esame tokios plačios žiūros žmonės ir suprantame, jog lygiai taip pat gyvename ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio gyvenimą, išpažįstame ne tik savo nacionalines, bet ir tarptautines kultūrines vertybes. Man, kaip asmenybei ir muzikantui, šie atlikėjai buvo svarbūs. Dalyvavau ir vieno, ir kito paminklo atidengime. Atvažiavus svečiams, nuvedu ir parodau. Tiesą pasakius, žmonės nustemba, kad turime paminklus tokiems alternatyvios roko kultūros artistams. Tai yra įdomu.

– Ar turėtų būti daugiau tokių paminklų?

– Paminklai nebūtinai turi būti senoviniai, ne vien tik skirti atminti istorines datas ar asmenybes. Tai gali būti ir gražūs mažosios architektūros, dizaino dalykai, kurie puošia miestą ir yra tiesiog patogūs. Pavyzdžiui, viešojoje zonoje prie Antakalnio terasų yra pastatyti suoliukai – septynių skulptorių darbai. Jie puošia miestą ir suteikia tam tikrą estetinę vertę.

– Ką manote apie tai, kad mūsų statomi paminklai daugiau yra siejami su liūdnais istoriniais įvykiais ir tokiomis pat emocijomis?

– Paminklas, jo kilmė – paties žodžio ir reiškinio – yra susiję su atminimo antkapiu. Jis visų pirma asocijuojasi su kapinėmis – paminklais žmogui pagerbti, ir tik po to jis iškeliavo į miesto aikštes. Tačiau tai yra ir požiūrio dalykas. Kai kas įsivaizduoja, kad Sausio 13-oji yra liūdna šventė. Man ji nėra liūdna. Tai lietuvių pergalės diena, kai mes atsilaikėme prieš žiaurią agresiją. Žinoma, tai buvo kova, mūšis. Mūšyje žūsta žmonės, yra ir sužeistų, bet mes tą kovą laimėjome ir tai yra svarbiausia. Žmonės gali skirtingai traktuoti paminklą, pačią šventę ar pačią datą.

– Ką visada stengiatės parodyti svečiams?

– Pirminis maršrutas yra po Vilniaus senamiestį. Visada parodau Vilniaus universiteto kiemus, nes tikrai galime didžiuotis savo universitetu. Taip pat parodau prezidentūrą, S.Daukanto aikštę. Ten viskas šalia. Dažniausiai parodau ir dalį Naujamiesčio. Dar Gedimino prospektas yra ta vieta, kur daug įvairovės. Žmones, ir užsieniečius, traukia didelė istorinė stilių įvairovė, kurią turi Vilnius. Turime baroko bažnyčias ir gotikinius pastatus. Tikrai Vilniuje yra daug architektūrinės įvairovės ir tuo jis yra labai turtingas miestas.